> Atgarsiai
1 2 3 4
Kviečiame į aktorių atranką
Naujam „Užupio dramos teatras“ pastatymui kviečiami profesionalūs aktoriai. Į atranką būtina išankstinė registracija el.paštu teatras@uzupioteatras.lt.
Jurgos Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“
Padėka žiūrovams
Už jūsų kelionę per Sibiro šalčiu sukaustytą Vilnių, už plojimus, ilgai vakar aidėjusius Šv. Kotrynos bažnyčioje, už jūsų pagarbą Jurgos Ivanauskaitės kūrybai. Už gyvą teatro akimirką.
Iki kitų susitikimų.
Užupio teatras ir režisierė Rita Urbonavičiūtė
P. s. Nuoširdžiai dėkojame ir už jūsų kantrybę :) Spektaklį filmavo „Projektų parko“ režisierius Laurynas Narbutas ir vaizdo operatorių komanda.
Iki kitų susitikimų.
Užupio teatras ir režisierė Rita Urbonavičiūtė
P. s. Nuoširdžiai dėkojame ir už jūsų kantrybę :) Spektaklį filmavo „Projektų parko“ režisierius Laurynas Narbutas ir vaizdo operatorių komanda.
Premjera Jurgos Ivanauskaitės gimimo 50-mečiui
Ilgai laukta Užupio teatro premjera Jurgos Ivanauskaitės gimimo 50-mečiui
Jurga Ivanauskaitė gerai žinoma kaip rašytoja, dailininkė, tačiau dar neatrasta kaip dramaturgė. Todėl itin prasminga, kad rašytojos gimimo 50-mečiui Užupio teatras pristato ilgai lauktą premjerą „Bomba, arba Ariel“ pagal jos pjesę. Kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
Kodėl pasirinkote šią prieštaringai vertinamą Jurgos Ivanauskaitės pjesę?
„Jurgos Ivanauskaitės pjesės yra pakankamai sudėtingos, kad jas galima būtų inscenizuoti, gal todėl teatruose beveik nestatomos. Reikalingas labai savitas matymas. Tačiau šita pjesė pasirodė man artima. Joje užkoduota daug gilios prasmės, pasaulio išminties, intelektinių kodų. Tarsi lietuviškasis Leonardo da Vinčio kodas. Ilgai svarstyti nereikėjo – tekstas tarsi pats prilipo prie manęs.
Šis kūrinys apima skaudžiausias mūsų pasaulio temas: tikėjimą, meilę ir viltį dvidešimt pirmojo amžiaus kontekste, ekologinę krizę. Pjesės personažai – puolę angelai Samaelis, Asmodėjus ir Barbelo – yra šešių tūkstančių metų amžiaus. Tik veikia taip, tarsi gyventų šiais laikais. Pjesėje jiems tenka simboliniai, archetipiniai vaidmenys. Manau, tarp mūsų rastume ir gyvų šių personažų atitikmenų.
Rinkdama pastatymo trupę ieškojau tokių aktorių, kurie giliai savyje nešiotų vieno ar kito personažo archetipą. Ir aktoriai patys vaidmenis rinkosi tik taip. Nebuvo tarp jų tokių, kurie sakytų: – „na, jeigu reikia suvaidinti, suvaidinsiu“. Atėjo tik tie, kurie sakė: „man tai artima, aš tai suprantu, aš tai jaučiu“.
Kodėl spektaklio premjera pristatoma bažnyčioje?
Todėl, kad tai vienintelė vieta šiais laikais – gamta ir bažnyčia – kur dar gali žmogus pabėgti nuo dabarties chaoso ir susikaupti. Valandų valandas sėdėdavau bažnyčioje ir stebėdavau, kokią palaimą žmonės pasiekia melsdamiesi. Šioje pjesėje slypi ir sakralinis lygmuo, vienas iš veikėjų – kunigas , misionierius, sielų vedlys – taria itin prasmingus žodžius. Todėl nusprendėme spektaklį pristatyti bažnyčioje. Be to, ilgus šimtmečius bažnyčia buvo meno puoselėtoja ir nešėja, kultūros skleidėja. Simboliška, kad vienos iškiliausių lietuvių kultūros asmenybių jubiliejus minimas pakylėtoje erdvėje.
Užupio teatro premjera J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ vyks Šv. Kotrynos bažnyčioje lapkričio 5 d., lapkričio 23 d., gruodžio 4 d. 18 val.
Jurga Ivanauskaitė gerai žinoma kaip rašytoja, dailininkė, tačiau dar neatrasta kaip dramaturgė. Todėl itin prasminga, kad rašytojos gimimo 50-mečiui Užupio teatras pristato ilgai lauktą premjerą „Bomba, arba Ariel“ pagal jos pjesę. Kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
Kodėl pasirinkote šią prieštaringai vertinamą Jurgos Ivanauskaitės pjesę?
„Jurgos Ivanauskaitės pjesės yra pakankamai sudėtingos, kad jas galima būtų inscenizuoti, gal todėl teatruose beveik nestatomos. Reikalingas labai savitas matymas. Tačiau šita pjesė pasirodė man artima. Joje užkoduota daug gilios prasmės, pasaulio išminties, intelektinių kodų. Tarsi lietuviškasis Leonardo da Vinčio kodas. Ilgai svarstyti nereikėjo – tekstas tarsi pats prilipo prie manęs.
Šis kūrinys apima skaudžiausias mūsų pasaulio temas: tikėjimą, meilę ir viltį dvidešimt pirmojo amžiaus kontekste, ekologinę krizę. Pjesės personažai – puolę angelai Samaelis, Asmodėjus ir Barbelo – yra šešių tūkstančių metų amžiaus. Tik veikia taip, tarsi gyventų šiais laikais. Pjesėje jiems tenka simboliniai, archetipiniai vaidmenys. Manau, tarp mūsų rastume ir gyvų šių personažų atitikmenų.
Rinkdama pastatymo trupę ieškojau tokių aktorių, kurie giliai savyje nešiotų vieno ar kito personažo archetipą. Ir aktoriai patys vaidmenis rinkosi tik taip. Nebuvo tarp jų tokių, kurie sakytų: – „na, jeigu reikia suvaidinti, suvaidinsiu“. Atėjo tik tie, kurie sakė: „man tai artima, aš tai suprantu, aš tai jaučiu“.
Kodėl spektaklio premjera pristatoma bažnyčioje?
Todėl, kad tai vienintelė vieta šiais laikais – gamta ir bažnyčia – kur dar gali žmogus pabėgti nuo dabarties chaoso ir susikaupti. Valandų valandas sėdėdavau bažnyčioje ir stebėdavau, kokią palaimą žmonės pasiekia melsdamiesi. Šioje pjesėje slypi ir sakralinis lygmuo, vienas iš veikėjų – kunigas , misionierius, sielų vedlys – taria itin prasmingus žodžius. Todėl nusprendėme spektaklį pristatyti bažnyčioje. Be to, ilgus šimtmečius bažnyčia buvo meno puoselėtoja ir nešėja, kultūros skleidėja. Simboliška, kad vienos iškiliausių lietuvių kultūros asmenybių jubiliejus minimas pakylėtoje erdvėje.
Užupio teatro premjera J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ vyks Šv. Kotrynos bažnyčioje lapkričio 5 d., lapkričio 23 d., gruodžio 4 d. 18 val.
Du žmonės, vienas dviratis.
Mintis pažadina šaižus telefono skambutis ir žiūrovai krūpteli. Vytautas (akt. Linas Barauskas) pakelia ragelį ir pusiau verksmingu, pusiau pagiriotu balsu paskambinusiam draugui skundžiasi apie savo kažin kur dingusią žmoną. O tuomet įeina Ji. Elija (akt. Rasa Strazauskaitė). Su svetimo vyro kelnėm, susivėlusiais plaukais ir mieguista šypsena.
Rodos, standartinė šeimos drama. Vis dėlto, ji turi komplikaciją – meilę. O svarbiausias klausimas – kas kurį myli labiau? Kaip parodyti žmogui savo jausmus, atskleisti troškimus? Anksčiau buvęs brangiausiuoju, dabar vyras virsta „nebe tuo, kuris buvo iš pradžių“, žmona,anksčiau buvusi tyrumo ir nekaltumo simboliu, dabar akivaizdžiai nesigėdija nei svetimų drabužių, nei nakties, praleistos ne namie.
Dviejų žmonių, esančių šalia ir vis dėlto vienas kito ieškančių, jausmai sukrečia žiūrovus,
atskleidžia, kad kartą suklydus, jau niekada nebebus taip pat.
„Ko tu nori?“
„Jei pasakysiu, tai bus jau nebe tas…“
Impresija po spektaklio „Mėšlungis“.
Živilė Petrauskaitė, 2011 m. spalis.
Rodos, standartinė šeimos drama. Vis dėlto, ji turi komplikaciją – meilę. O svarbiausias klausimas – kas kurį myli labiau? Kaip parodyti žmogui savo jausmus, atskleisti troškimus? Anksčiau buvęs brangiausiuoju, dabar vyras virsta „nebe tuo, kuris buvo iš pradžių“, žmona,anksčiau buvusi tyrumo ir nekaltumo simboliu, dabar akivaizdžiai nesigėdija nei svetimų drabužių, nei nakties, praleistos ne namie.
Dviejų žmonių, esančių šalia ir vis dėlto vienas kito ieškančių, jausmai sukrečia žiūrovus,
atskleidžia, kad kartą suklydus, jau niekada nebebus taip pat.
„Ko tu nori?“
„Jei pasakysiu, tai bus jau nebe tas…“
Impresija po spektaklio „Mėšlungis“.
Živilė Petrauskaitė, 2011 m. spalis.
Jurga Ivanauskaitė: dabar gali skristi
Rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė mums paliko įvairiapusį kūrybos lobyną, atspausdintą knygose, eksponuotą parodose. Tačiau draminiai kūriniai, laukiantys savo atgimimo scenoje, statomi itin retai. Šiemet lapkritį minėsime 50-ąsias iškilios lietuvių rašytojos gimimo metines. Ta proga Užupio teatras rengia projektą „In memoriam. Jurga Ivanauskaitė“ ir pirmą kartą teatro scenoje pristato spektaklį – J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“. Kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
„Bomba, arba Ariel“ – vienas iš paskutiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių, publikuotas jau po mirties. Apie ką pasakoja ši pjesė?
Tai sukrečianti, maištinga istorija apie tikėjimą ir meilę. Visi veikėjai šiame spektaklyje yra simboliai: angelai, kunigas, jaunavedžiai, motina ir dukra. Skirtingų likimų personažai patenka į dramatišką veiksmą, vykstantį bažnyčioje. Juos visus sieja veinas bruožas – nepatirta meilė: moters meilė, motinos meilė, dukros meilė, pasaulio meilė. Asmodėjus, Barbelo ir Samaelis vadina save puolusiais angelais. Jų personažai įkūnija pasipriešinimą visuomenės vartotojiškumui ir tą skatinančiai reklamai. Tarp veikėjų vykstantys dialogai yra tarytum mažos išpažintys, po kurių kiekvienas gauna išrišimą. Tai brandi pjesė, kurią galėjo parašyti tik tas, kas gyvenime drąsiai ieškojo, klydo ir atrado tikėjimą savyje.
Jurgos Ivanauskaitės tekstai visuomet buvo drąsūs. Ši pjesė yra tarsi maištas prieš susitaikymą su tuo, kas vartotojiškai visuomenei peršama. Juk dabar vartojame viską. Masiškai vartojame gyvūnus žudydami juos žiauriausiais būdais. Valgome genetiškai iškreiptus ir tarsi monstrai su vabzdžiais ar ropliais sukryžmintus augalus, geriame šiukšlėmis užterštą vandenį. Žudome delfinus vardan iškreiptų tradicijų. Vartojame ir patį žmogų, ir jo likimą. Moterys gimdo vaikus ir po kelių dienų jau lekia į darbą, įsuktos į visuomenės krumpliaračius, dirbti ir mokėti mokesčius. Ir laimingi švenčiame savo šeštadienį ir sekmadienį, nesusimastydami, kiek gyvybių nusinešame paskui save ruošdami stalą, kiek suvartojame nuodų ir genetiškai modifikuotų medžiagų, kurias perduosime savo vaikams ir provaikiams. O juk visa tai grįžta žmogui atgal. Apie tai kalba Jurgos Ivanauskaitės pjesės personažai.
Kodėl pasirinkote statyti šią pjesę?
Gyvenimas pasirinko už mane. Kažkada Jurgai dar gyvai esant buvome susitikę ne kartą. Siūlė man statyti spektaklį vaikams pagal „Stebuklingą spanguolę“. Jurga sako, – „tavo vaikiška siela, paskaityk, gal norėsi statyti“. Perskaičiau su dideliu džiugesiu. Bet tuo metu ne pastatymai vaikams rūpėjo, stačiau V. Šekspyrą, T. Viljamsą. Taip ir nepavyko. Prieš kelis metus „Stebuklingą spanguolę“ perskaičiau iš naujo ir tik tada supratau, kad ši pasaka kalba labai aktualia mūsų dienomis tema – apie ekologiją. Du kartus bandžiau gauti pastatymui reikalingų lėšų iš Kultūros rėmimo fondo – deja, likau be atsako. Ir neseniai išgirdau, kad Užupio teatras ruošia J. Ivanauskaitės gimimo metinėms statyti jos pjesę. Pasikvietė mane – taip ir ėmiausi šio pastatymo. Ilgai įkalbinėti nereikėjo – tekstas tarsi pats prilipo prie manęs.
Spektaklio premjerą nusprendėte pristatyti netradicinėje erdvėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Nereikėtų šio pasirinkimo vertinti tiesiogiai – spektaklį pristatome bažnyčios erdvėje ne todėl, kad pjesės veiksmas ir vyksta bažnyčioje. Tačiau prasidėjus repeticijoms supratome, kad šiam kūriniui ir tokiam pastatymui būtina sakrali vieta.
Bažnyčioje slypi aiški dieviško prado iliuzija. Dievas kiekvieno žmogaus yra vis kitoks, ir bažnyčioje to savojo dievo kiekvienas ieškome vis kitaip, atrandame savaip. Nesvarbu kokio tikėjimo ar apskritai netikinčiu save laikote, atėję į bažnyčią randate namus, kur sutelktas tikėjimas, meilė ir viltis, kur sukaupti gražiausi žmonių jausmai. Teatro scenoje šis pastatymas irgi gali būti ir bus rodomas, tačiau ši Jurgos Ivanauskaitės pjesė yra tokia autentiška savo išgyvenimais ir jausmais, kad to tikrumo ir autentikos norisi ir sceninėje erdvėje. Pjesė ne išmislas, fanaberija ar bufonada, o autentika. Norėjau atsisakyti teatrališkumo, dekoracijų ir taip parodyti tą fizinį ir dvasinį skausmą, kurį išgyveno rašytoja.
Antra vertus, pjesėje kalbama apie globalius dalykus, žmonijos gimimą, istoriją ir jos išnykimą. Kur gi daugiau jeigu ne sakralioje vietoje toks pasakojimas galėtų suskambėti.
Ką jums asmeniškai suteikė darbas ties šiuo pastatymu?
Kiekvienas spektaklio statymas yra nauja patirtis. Ši pjesė man padovanojo dar vieną mokytoją – Jurgą Ivanauskaitę. Daug iš jos išmokau, gilindamasi į jos kūrybos prasmes, gyvenimą. Jos kelias dažnai vadinamas dievoieška, tačiau tik dabar supratau, kad ši kūrėja tikėjimo ieškojo savyje, nušvitimo savyje. Tos šviesos ieškodama keliavo į Tibetą, per dykumas, gilinosi į žmogaus sielos gelmes ir išeidama visus apšvietė. Mano, režisierės, profesija irgi yra šviesos ieškojimas. Man ta kelionė, ta dykuma ir tas Tibetas yra scena. Sėdėdama keturių sienų apsuptoje tamsoje ir žiūrėdama į sceną, kada aktoriams pavyksta išgauti tikrą, nesuvaidintą jausmą, staiga minties pagalba pamatau šviesą. Man režisierės profesija – galimybė prisiliesti prie šviesos, o Jurga Ivanauskaitė – mokytoja, vedanti į šviesą.
Pasaulyje labai daug tamsos, nesvarbu, kad yra diena – ji neišsklaido tamsos mūsų viduje. Jurga leido suprasti, kad gyvenant mes pasiekiame nušvitimą, ne mirę. Šviesos tunelio gale nėra, šviesa būna mums gyviems dar esant. Nušvitimą žmonės pasiekia būdami gyvi, o mirštame daug vėliau. Visą gyvenimą siekusi šviesos ji savo pjesėje moko mus pasiekti savo nušvitimo. Vartotojų visuomenė siekia priešingai – stengiasi mus pririšti prie vartojimo sistemos, kad žmogus liktų tamsoje sėdėti, kad siela neprasiveržtų.
Ar galime vartotojų visuomenę pažadinti? Ar to siekia menininkai vis garsiau kalbėdami šia tema?
Ne mūsų valioje pakeisti pasaulį, tačiau pasaulis keičiasi pats – tik dar nežinia, kokiu jis taps. Šiuo metu jau vyksta globalūs pokyčiai, tie pokyčiai kažkur veda. Mūsų galioje yra stabtelėti, nustoti skubėti diena iš dienos ir susimąstyti, ar iš tikrųjų turime vartoti ir naikinti, ar iš tiesų mums reikia tų „Ariel“ skalbimo miltelių? Mes galime apie tai kalbėti, meno įtaiga labai stipri. Menas gali būti tuo avanpostu, kuris kovoja prieš televiziją ir komercinę reklamą, skatinančią vartojimą visomis išgalėmis. Kūryba gali išlaisvinti. Vilties, tikėjimo ir meilės tikrai yra, ir šviesos gyvenime yra – mokėkime ją atrasti. Ir tik nušvitus sulaukti tos akimirkos, kai angelas ištars: „Viskas. Dabar gali skristi“.
Norintiems apsilankyti Užupio teatro J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ spektaklyje primename:
Spektaklio „Bomba, arba Ariel“ premjera įvyks 2011 m. lapkričio 5 d. ir 23 d, gruodžio 4 d.
Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.
„Bomba, arba Ariel“ – vienas iš paskutiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių, publikuotas jau po mirties. Apie ką pasakoja ši pjesė?
Tai sukrečianti, maištinga istorija apie tikėjimą ir meilę. Visi veikėjai šiame spektaklyje yra simboliai: angelai, kunigas, jaunavedžiai, motina ir dukra. Skirtingų likimų personažai patenka į dramatišką veiksmą, vykstantį bažnyčioje. Juos visus sieja veinas bruožas – nepatirta meilė: moters meilė, motinos meilė, dukros meilė, pasaulio meilė. Asmodėjus, Barbelo ir Samaelis vadina save puolusiais angelais. Jų personažai įkūnija pasipriešinimą visuomenės vartotojiškumui ir tą skatinančiai reklamai. Tarp veikėjų vykstantys dialogai yra tarytum mažos išpažintys, po kurių kiekvienas gauna išrišimą. Tai brandi pjesė, kurią galėjo parašyti tik tas, kas gyvenime drąsiai ieškojo, klydo ir atrado tikėjimą savyje.
Jurgos Ivanauskaitės tekstai visuomet buvo drąsūs. Ši pjesė yra tarsi maištas prieš susitaikymą su tuo, kas vartotojiškai visuomenei peršama. Juk dabar vartojame viską. Masiškai vartojame gyvūnus žudydami juos žiauriausiais būdais. Valgome genetiškai iškreiptus ir tarsi monstrai su vabzdžiais ar ropliais sukryžmintus augalus, geriame šiukšlėmis užterštą vandenį. Žudome delfinus vardan iškreiptų tradicijų. Vartojame ir patį žmogų, ir jo likimą. Moterys gimdo vaikus ir po kelių dienų jau lekia į darbą, įsuktos į visuomenės krumpliaračius, dirbti ir mokėti mokesčius. Ir laimingi švenčiame savo šeštadienį ir sekmadienį, nesusimastydami, kiek gyvybių nusinešame paskui save ruošdami stalą, kiek suvartojame nuodų ir genetiškai modifikuotų medžiagų, kurias perduosime savo vaikams ir provaikiams. O juk visa tai grįžta žmogui atgal. Apie tai kalba Jurgos Ivanauskaitės pjesės personažai.
Kodėl pasirinkote statyti šią pjesę?
Gyvenimas pasirinko už mane. Kažkada Jurgai dar gyvai esant buvome susitikę ne kartą. Siūlė man statyti spektaklį vaikams pagal „Stebuklingą spanguolę“. Jurga sako, – „tavo vaikiška siela, paskaityk, gal norėsi statyti“. Perskaičiau su dideliu džiugesiu. Bet tuo metu ne pastatymai vaikams rūpėjo, stačiau V. Šekspyrą, T. Viljamsą. Taip ir nepavyko. Prieš kelis metus „Stebuklingą spanguolę“ perskaičiau iš naujo ir tik tada supratau, kad ši pasaka kalba labai aktualia mūsų dienomis tema – apie ekologiją. Du kartus bandžiau gauti pastatymui reikalingų lėšų iš Kultūros rėmimo fondo – deja, likau be atsako. Ir neseniai išgirdau, kad Užupio teatras ruošia J. Ivanauskaitės gimimo metinėms statyti jos pjesę. Pasikvietė mane – taip ir ėmiausi šio pastatymo. Ilgai įkalbinėti nereikėjo – tekstas tarsi pats prilipo prie manęs.
Spektaklio premjerą nusprendėte pristatyti netradicinėje erdvėje – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Nereikėtų šio pasirinkimo vertinti tiesiogiai – spektaklį pristatome bažnyčios erdvėje ne todėl, kad pjesės veiksmas ir vyksta bažnyčioje. Tačiau prasidėjus repeticijoms supratome, kad šiam kūriniui ir tokiam pastatymui būtina sakrali vieta.
Bažnyčioje slypi aiški dieviško prado iliuzija. Dievas kiekvieno žmogaus yra vis kitoks, ir bažnyčioje to savojo dievo kiekvienas ieškome vis kitaip, atrandame savaip. Nesvarbu kokio tikėjimo ar apskritai netikinčiu save laikote, atėję į bažnyčią randate namus, kur sutelktas tikėjimas, meilė ir viltis, kur sukaupti gražiausi žmonių jausmai. Teatro scenoje šis pastatymas irgi gali būti ir bus rodomas, tačiau ši Jurgos Ivanauskaitės pjesė yra tokia autentiška savo išgyvenimais ir jausmais, kad to tikrumo ir autentikos norisi ir sceninėje erdvėje. Pjesė ne išmislas, fanaberija ar bufonada, o autentika. Norėjau atsisakyti teatrališkumo, dekoracijų ir taip parodyti tą fizinį ir dvasinį skausmą, kurį išgyveno rašytoja.
Antra vertus, pjesėje kalbama apie globalius dalykus, žmonijos gimimą, istoriją ir jos išnykimą. Kur gi daugiau jeigu ne sakralioje vietoje toks pasakojimas galėtų suskambėti.
Ką jums asmeniškai suteikė darbas ties šiuo pastatymu?
Kiekvienas spektaklio statymas yra nauja patirtis. Ši pjesė man padovanojo dar vieną mokytoją – Jurgą Ivanauskaitę. Daug iš jos išmokau, gilindamasi į jos kūrybos prasmes, gyvenimą. Jos kelias dažnai vadinamas dievoieška, tačiau tik dabar supratau, kad ši kūrėja tikėjimo ieškojo savyje, nušvitimo savyje. Tos šviesos ieškodama keliavo į Tibetą, per dykumas, gilinosi į žmogaus sielos gelmes ir išeidama visus apšvietė. Mano, režisierės, profesija irgi yra šviesos ieškojimas. Man ta kelionė, ta dykuma ir tas Tibetas yra scena. Sėdėdama keturių sienų apsuptoje tamsoje ir žiūrėdama į sceną, kada aktoriams pavyksta išgauti tikrą, nesuvaidintą jausmą, staiga minties pagalba pamatau šviesą. Man režisierės profesija – galimybė prisiliesti prie šviesos, o Jurga Ivanauskaitė – mokytoja, vedanti į šviesą.
Pasaulyje labai daug tamsos, nesvarbu, kad yra diena – ji neišsklaido tamsos mūsų viduje. Jurga leido suprasti, kad gyvenant mes pasiekiame nušvitimą, ne mirę. Šviesos tunelio gale nėra, šviesa būna mums gyviems dar esant. Nušvitimą žmonės pasiekia būdami gyvi, o mirštame daug vėliau. Visą gyvenimą siekusi šviesos ji savo pjesėje moko mus pasiekti savo nušvitimo. Vartotojų visuomenė siekia priešingai – stengiasi mus pririšti prie vartojimo sistemos, kad žmogus liktų tamsoje sėdėti, kad siela neprasiveržtų.
Ar galime vartotojų visuomenę pažadinti? Ar to siekia menininkai vis garsiau kalbėdami šia tema?
Ne mūsų valioje pakeisti pasaulį, tačiau pasaulis keičiasi pats – tik dar nežinia, kokiu jis taps. Šiuo metu jau vyksta globalūs pokyčiai, tie pokyčiai kažkur veda. Mūsų galioje yra stabtelėti, nustoti skubėti diena iš dienos ir susimąstyti, ar iš tikrųjų turime vartoti ir naikinti, ar iš tiesų mums reikia tų „Ariel“ skalbimo miltelių? Mes galime apie tai kalbėti, meno įtaiga labai stipri. Menas gali būti tuo avanpostu, kuris kovoja prieš televiziją ir komercinę reklamą, skatinančią vartojimą visomis išgalėmis. Kūryba gali išlaisvinti. Vilties, tikėjimo ir meilės tikrai yra, ir šviesos gyvenime yra – mokėkime ją atrasti. Ir tik nušvitus sulaukti tos akimirkos, kai angelas ištars: „Viskas. Dabar gali skristi“.
Norintiems apsilankyti Užupio teatro J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ spektaklyje primename:
Spektaklio „Bomba, arba Ariel“ premjera įvyks 2011 m. lapkričio 5 d. ir 23 d, gruodžio 4 d.
Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.
Ne tik plačiomis akimis, bet ir širdimi
Netradicinė bei šiek tiek intriguojanti „Fluxus ministerija“ pasitinka atlapomis durimis. Lipant aukštas po aukšto kiekviena erdvė pasitinka savitumu, kaskart vis kitokiu. Užlipus į penktąjį: žvalgydamiesi šmirinėja vienas kitas svečias, su nekantrumu laukia „kažko nenugludinto“, „neišgryninto“, bet tikro ir išgyvento. Galbūt todėl mes taip ir mėgstame teatrą, nes turime galimybę pamatyti savo būtį, neviltį, klaidžiojimus, džiaugsmus, čia pat – scenoje. Galiausiai žmonių koridorius be penkių minučių aštuonios pradeda eiti link medinių durų, už kurių – kukli ir minimalistinė aplinka, prietema, paslapties šyde kabančios uždangos ir apsinuoginusia siela už jų stovintys aktoriai…
Ritos Urbanavičiūtės spektaklyje „Mėšlungis“ nepakeliamas ir nelemtas skausmas išsikerojęs po dviejų mylimųjų širdis. Jis darosi vis aštresnis, tačiau kaip tai pakeisti? Nepasitikėjimas, nesupratimas, apgavystės, melas – tai dviejų žmonių neišvengiamybė? Tragizmą ir atvirumą paaštrina netikėtas aktorių apsinuoginimas, paskatinęs tik dar labiau įsijausti į šios istorijos skausmingus išgyvenimus ne tik plačiomis akimis, bet ir širdimi.
Galiausiai, kai Vytautas Kentras, kurį profesionaliai įkūnijo aktorius Linas Barauskas, sulaukia netikėto skambučio ir žinios apie negyvą žmoną, atrodytų, jo perteikiamo skausmo tampa kupina visa salė.
Likau sužavėta profesionalia aktorių vaidyba, aiškiai išpildytais režisierės/scenografės užmanymais bei indėliu ir noru kurti kiek kitokią teatro nišą. Ačiū „Užupio teatrui“ už šį spektaklį!
Indrė Girdenytė
Ritos Urbanavičiūtės spektaklyje „Mėšlungis“ nepakeliamas ir nelemtas skausmas išsikerojęs po dviejų mylimųjų širdis. Jis darosi vis aštresnis, tačiau kaip tai pakeisti? Nepasitikėjimas, nesupratimas, apgavystės, melas – tai dviejų žmonių neišvengiamybė? Tragizmą ir atvirumą paaštrina netikėtas aktorių apsinuoginimas, paskatinęs tik dar labiau įsijausti į šios istorijos skausmingus išgyvenimus ne tik plačiomis akimis, bet ir širdimi.
Galiausiai, kai Vytautas Kentras, kurį profesionaliai įkūnijo aktorius Linas Barauskas, sulaukia netikėto skambučio ir žinios apie negyvą žmoną, atrodytų, jo perteikiamo skausmo tampa kupina visa salė.
Likau sužavėta profesionalia aktorių vaidyba, aiškiai išpildytais režisierės/scenografės užmanymais bei indėliu ir noru kurti kiek kitokią teatro nišą. Ačiū „Užupio teatrui“ už šį spektaklį!
Indrė Girdenytė
Paskutinįsyk „Fluxus ministerijoje“
Penktasis pastato aukštas. Nedidelė salės erdvė ir kelių žingsnių ilgio scena. Gedimino prospekto šurmulys apačioje, kaitra kylanti nuo dulkėto grindinio vasarą, snaigės ant langų žiemą, varstomų durų girgždesys, prislopintas būgnų ritmas už sienų, juokas, tyla… Taip atsižymėjo laikas, praleistas „Fluxus ministerijoje“.
Čia vyko Užupio teatro atrankos į spektaklius, repeticijos, skaitymai, peržiūros, spektakliai, susitikimai su žiūrovais, kritikais, žurnalistais, kuriamos dekoracijos, scenografija.
Čia vyko trijų Užupio teatro spektaklių repeticijos. K. Sajos „Mėšlungis“ buvo repetuojamas 2010 metų vasarą. Šioje kamerinėje aplinkoje atsivėrė tas neįprastai jautrus ir artimas ryšys su žiūrovu. Apkeliavęs visą Lietuvą, jau 2011 m. vasarą–rudenį šis spektaklis grįžo į gimtąją erdvę ir buvo rodomas „Fluxus ministerijoje“, sausakimšoje penktojo aukšto salėje, kur vos tilpdavo kelios dešimtys žiūrovų, susėdę ant apklotų tiesiog ant grindų.
„Fluxus ministerijoje“ pirmuosius žingsnius žengė naujas, Lietuvos teatro istorijoje legendine tapusios komedijos, pastatymas – Ž. B. Moljero „Skapeno klastos“. Čia vyko pradinės repeticijos, skaitymai, peržiūros. Iš čia spektaklis pajudėjo akistatai su žiūrovais į platųjį pasaulį: buvo pristatomas Nacionaliniame dramos teatre, kituose šalies teatruose.
Iš šiemet, kada minime iškilios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės 50-ąsias gimimo metines, jau paskutinįsyk skaitymai atvėrė teatro duris „Fluxus ministerijos“ salėje. Tamsa ir šviesa, tyla ir žodžiai, juodos kėdės, aktorių kostiumai ir balti pjesės lapai. Tik čia septyni aktoriai stabdė laiką, žiūrovų kvėpavimą, mintis – iki sprogimo, suvokimo, poveikio ir negailestingo išrišimo. Tai bomba. Arba – Jurgos Ivanauskaitės pjesės „Bomba, arba Ariel“ skaitymai, peržiūros, repeticijos.
Užupio teatras keliauja tolyn, tačiau ta žiūrovų ir teatro sąryšio energija, pulsavusi ir apglėbusi visą pastatą, nuo rūsių iki palėpių, įsigėrusi į tinką, ilgai dar išliks – tarsi savastis, pastato pirštų antspaudai.
Čia vyko Užupio teatro atrankos į spektaklius, repeticijos, skaitymai, peržiūros, spektakliai, susitikimai su žiūrovais, kritikais, žurnalistais, kuriamos dekoracijos, scenografija.
Čia vyko trijų Užupio teatro spektaklių repeticijos. K. Sajos „Mėšlungis“ buvo repetuojamas 2010 metų vasarą. Šioje kamerinėje aplinkoje atsivėrė tas neįprastai jautrus ir artimas ryšys su žiūrovu. Apkeliavęs visą Lietuvą, jau 2011 m. vasarą–rudenį šis spektaklis grįžo į gimtąją erdvę ir buvo rodomas „Fluxus ministerijoje“, sausakimšoje penktojo aukšto salėje, kur vos tilpdavo kelios dešimtys žiūrovų, susėdę ant apklotų tiesiog ant grindų.
„Fluxus ministerijoje“ pirmuosius žingsnius žengė naujas, Lietuvos teatro istorijoje legendine tapusios komedijos, pastatymas – Ž. B. Moljero „Skapeno klastos“. Čia vyko pradinės repeticijos, skaitymai, peržiūros. Iš čia spektaklis pajudėjo akistatai su žiūrovais į platųjį pasaulį: buvo pristatomas Nacionaliniame dramos teatre, kituose šalies teatruose.
Iš šiemet, kada minime iškilios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės 50-ąsias gimimo metines, jau paskutinįsyk skaitymai atvėrė teatro duris „Fluxus ministerijos“ salėje. Tamsa ir šviesa, tyla ir žodžiai, juodos kėdės, aktorių kostiumai ir balti pjesės lapai. Tik čia septyni aktoriai stabdė laiką, žiūrovų kvėpavimą, mintis – iki sprogimo, suvokimo, poveikio ir negailestingo išrišimo. Tai bomba. Arba – Jurgos Ivanauskaitės pjesės „Bomba, arba Ariel“ skaitymai, peržiūros, repeticijos.
Užupio teatras keliauja tolyn, tačiau ta žiūrovų ir teatro sąryšio energija, pulsavusi ir apglėbusi visą pastatą, nuo rūsių iki palėpių, įsigėrusi į tinką, ilgai dar išliks – tarsi savastis, pastato pirštų antspaudai.
Rašytojos J.Ivanauskaitės pjesės skaitymai: tarp čia ir ten
Praėjo kiek daugiau nei ketveri pakalnučių žiedlapiais nubarstyti metai, kai netekome raudonplaukės literatūros raganos Jurgos Ivanauskaitės. Jurgos dar niekas nenustūmė į atminties paraštes. Šiandien J.Ivanauskaitė yra ne tik šviesaus atminimo rašytoja ir dailininkė. Ji patapo savotišku reiškiniu, fenomenu.
Viktorijos Samarinaitės straipsnis lrytas.lt. Daugiau skaityti čia.
Viktorijos Samarinaitės straipsnis lrytas.lt. Daugiau skaityti čia.
Lietuvos dvarų vasaros festivalio atidarymas Zyplių dvare
Užupio dramos teatras, neatsilikdamas nuo savo žiūrovų, vasarai taip pat iškeliauja į gamtą ir kitus miestus, bet kviečia nepamiršti teatro. Smagaus teatro. Neįprastoje aplinkoje. Senuosiuose Lietuvos dvaruose. Birželio 28 d. teatras atidaro Lietuvos dvarų vasaros teatro festivalį. Festivalio atidarymo vinis – spektaklis “Skapeno klastos”. Visų garsiausia Moljero kostiuminė komedija vyks žaviajame XIX a. Zyplių dvare, Šakių rajone. Vienas pirmųjų šių žemių savininkų buvo Napoleonas Bonapartas. Zyplių dvaras pirmasis iš Užupio teatro lankomų dvarų, vėliau vasarą, teatras tęs savo gastroles po Lietuvos dvarus ir taip pradės dvarų teatro festivalio tradiciją. Visus žiūrovus kvies pasipuošti šelmiškojo Skapeno laikų rūbais, o taip pat turėsite progą išgirsti puikiąją Zyplių dvaro kapelą, vadovaujamą Remigijaus Poderio.
Zyplių dvaro žemės mena Napoleoną Bonapartą, kuris čia buvo įkūręs Varšuvos kunigaikštystę. Dvaras įsikūręs parke, kuris yra vienas didžiausių ir vertingiausių Lietuvoje. Jame auga gan reti medžiai: paprastieji ir raudonieji ąžuolai, platanalapis ir sidabrinis klevas, baltosios ir balzaminės tuopos. Šiuo metu dvaras aktyviai restauruojamas, o dvaro arklidėse veikia pagrindinė tautodailės ekspozicija, taip pat vyksta įvairūs kultūros ir meno renginiai.
Zyplių dvaro adresas: Tūbelių kaimas, Lukšių seniūnija, Šakių raj. (važiuojant Kaunas – Šakiai keliu, prieš pat Lukšius sukti į kairę).
Iki susitikimo!
Zyplių dvaro žemės mena Napoleoną Bonapartą, kuris čia buvo įkūręs Varšuvos kunigaikštystę. Dvaras įsikūręs parke, kuris yra vienas didžiausių ir vertingiausių Lietuvoje. Jame auga gan reti medžiai: paprastieji ir raudonieji ąžuolai, platanalapis ir sidabrinis klevas, baltosios ir balzaminės tuopos. Šiuo metu dvaras aktyviai restauruojamas, o dvaro arklidėse veikia pagrindinė tautodailės ekspozicija, taip pat vyksta įvairūs kultūros ir meno renginiai.
Zyplių dvaro adresas: Tūbelių kaimas, Lukšių seniūnija, Šakių raj. (važiuojant Kaunas – Šakiai keliu, prieš pat Lukšius sukti į kairę).
Iki susitikimo!