> Atgarsiai
„Užupio dramos teatras“ laužo stereotipus apie klasiką ir kalinius
„Užupio dramos teatras“ šią vasarą savo iniciatyva aplankė Alytaus ir Vilniaus įkalinimo įstaigas, kuriose rodė spektaklį „Šekspyro sonetai: tavo sielos veidrodis“. Sulaukęs stebėtinai didelio kalinių pripažinimo, teatras šią iniciatyvą tęsia toliau. Tad su režisiere Rita Urbinavičiūte ir aktoriais kalbamės apie tai, kokia yra teatro misija kalėjime.
Kodėl rodote būtent šį spektaklį kaliniams? Kuo jiems aktualūs Šekspyro sonetai?
Rita: Šekspyro personažai yra labai artimi tiems, kurie išgyvena vidinį konfliktą. Tie, kurie tokių patirčių neturi, šio poeto gali nesuprasti. Kaliniai nuolat išgyvena konfliktą su gyvenimu ir savimi. Jie daug stipriau ir asmeniškiau nei laisvėje esantieji atpažįsta ir priima temas, kurias paliečia Šekspyro sonetai. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje šokamas lindy hopas, kalbama apie neištikimybę. Ši tema ten esantiesiems labai gerai pažįstama.
Greta: Viename iš sonetų pasakojama ir apie apgavystę. Manau, kad yra daug kalinių, kurie yra kažką išdavę arba juos išdavė, tad ši tema taip pat labai aktuali.
Paulius: Spektaklyje yra ir scena su Hamletu, kuris klausia: „Būti ar nebūti?“ Hamletui kyla tam tikra dilema: nusižudyti ar nenusižudyti, gyventi gyvenimą, priimti jį tokį, koks jis yra, ar jam priešintis. Ši scena taip pat stipriai paliečia kalinius. Spektaklio metu Hamletas supranta, priima ir atpažįsta tai, ką yra padaręs. Taip jis išsilaisvina iš šios dilemos ir prieina prie apsivalymo.
Laurynas: Visi sonetai pasakoja apie stiprius išgyvenimus, o kaliniai jų turi tikrai daug.
Tai Šekspyro kūryba gali būti suprantama ir įdomi įkalintiems asmenims?
Indrė: Žinoma. Mes sulaužome strereotipus, kad kaliniai nieko nesupranta apie klasiką, kad Šekspyro kūryba įkandama tik intelektualiems žmonėms, o kitiems ji neįdomi.
Kaliniai - tai publika, kuri viską priima kaip gyva žaizda. Jiems nesvarbūs garsūs režisierių vardai, nes gal apie teatrą iš viso nieko nežino. Jie nežiūrės spektaklio, jeigu tai nepalies asmeniškai, nes šie žmonės neturi jokių kompleksų atsistoti ir išeiti vidury veiksmo. Tad jeigu jie žiūri, įsitraukia į spektaklio metu skaitomus sonetus, vadinasi tai nėra apsimestinis žiūrėjimas, bet tikri išgyvenimai. Į kalėjimą ateiname su tikru teatru į tikrą gyvenimą.
Spektaklio metu kaliniai skaito Šekspyro sonetus. Kaip jiems sekasi tai daryti?
Rita: Dar prieš spektaklio pradžią tiems, kurie sutinka, pasiūlome vieną sonetą perskaityti spektaklio metu. Tuomet duodame laiko pasiruošti. Žinoma, dažnai kaliniai bijo kalbėti prieš publiką, turi kompleksų, žemą savivertę. Bet mums pavyksta įtikinti keletą jų skaityti prieš žiūrovus. Manau, kad tai nemažas pasiekimas. Ypač man įstrigo vaikinas, kuris iš pradžių visai nenorėjo skaityti, o vėliau įsidrąsino ir perskaitė sonetą. Niekas to nesitikėjo. Reikėjo matyti, kaip jis atrodė po spektaklio. Jis įveikė savo baimę ir jautėsi atgavęs savivertę.
Paulius: Tuos kalinius, kurie skaitė sonetus, visa publika labai palaikė. Kai vienas iš jų perskaitydavo, nuaidėdavo plojimų banga. O galėjo būti ir priešingai. Nudžiugino tai, kad žiūrovai kalėjime neužgauliojo to, kuris skaitė, atvirkščiai, labai palaikė.
Greta: Jie labai atsakingai pasižiūrėjo į mūsų užduotis. Po spektaklio klausiau tų, kurie skaitė: „Koks jausmas dabar?“ Jie visi teigė, kad buvo nedrąsu ir neįprasta, bet perskaičius sonetą užplūdo labai geras jausmas, todėl jaučiasi pakylėti ir įveikę patys save.
Kaip apskritai jaučiatės būdami kalėjime?
Paulius. Kaliniai mus priima ir palaiko. Jie labai iniciatyvūs, pavyzdžiui, kai statėme dekoracijas, siūlė savo pagalbą. Jeigu kažko nėra, jie tuojau pat viską suorganizuoja. Kaliniai labai įsitraukia į spektaklį, yra dėmesingi. Jam pasibaigus sulaukiame gausių plojimų. Manau, kad susitikimas su mumis jiems yra svarbus, nes retai kas pas juos ateina atviromis širdimis ir taip neformaliai bei nuoširdžiai kaip mes.
Rita. Kaliniams buvo labai svarbu tai, kad mes nežinojome jų nusikaltimų. Mes priėmėme juos tokius, kokie jie yra ir nesigilinome į jų istoriją.
Ką teatras apskritai gali suteikti kaliniams?
Rita: Mes dovanojame jiems minutę, o gal tik akimirką, kuri galbūt kažkurį žmogų truputį išlaisvina ir suteikia progą pagalvoti apie save kitaip. Akimirką, kuri galbūt gali ką nors pakeisti, suteikti žmogui vilties iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę. Įkalintas asmuo turi atrasti save iš naujo, ir čia aš matau teatro misiją. Teatras gali žmogų atrakinti, kad šis save įvertintų kitaip ir atrastų iš naujo.
menufaktura.lt
2019 09 03
Kodėl rodote būtent šį spektaklį kaliniams? Kuo jiems aktualūs Šekspyro sonetai?
Rita: Šekspyro personažai yra labai artimi tiems, kurie išgyvena vidinį konfliktą. Tie, kurie tokių patirčių neturi, šio poeto gali nesuprasti. Kaliniai nuolat išgyvena konfliktą su gyvenimu ir savimi. Jie daug stipriau ir asmeniškiau nei laisvėje esantieji atpažįsta ir priima temas, kurias paliečia Šekspyro sonetai. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje šokamas lindy hopas, kalbama apie neištikimybę. Ši tema ten esantiesiems labai gerai pažįstama.
Greta: Viename iš sonetų pasakojama ir apie apgavystę. Manau, kad yra daug kalinių, kurie yra kažką išdavę arba juos išdavė, tad ši tema taip pat labai aktuali.
Paulius: Spektaklyje yra ir scena su Hamletu, kuris klausia: „Būti ar nebūti?“ Hamletui kyla tam tikra dilema: nusižudyti ar nenusižudyti, gyventi gyvenimą, priimti jį tokį, koks jis yra, ar jam priešintis. Ši scena taip pat stipriai paliečia kalinius. Spektaklio metu Hamletas supranta, priima ir atpažįsta tai, ką yra padaręs. Taip jis išsilaisvina iš šios dilemos ir prieina prie apsivalymo.
Laurynas: Visi sonetai pasakoja apie stiprius išgyvenimus, o kaliniai jų turi tikrai daug.
Tai Šekspyro kūryba gali būti suprantama ir įdomi įkalintiems asmenims?
Indrė: Žinoma. Mes sulaužome strereotipus, kad kaliniai nieko nesupranta apie klasiką, kad Šekspyro kūryba įkandama tik intelektualiems žmonėms, o kitiems ji neįdomi.
Kaliniai - tai publika, kuri viską priima kaip gyva žaizda. Jiems nesvarbūs garsūs režisierių vardai, nes gal apie teatrą iš viso nieko nežino. Jie nežiūrės spektaklio, jeigu tai nepalies asmeniškai, nes šie žmonės neturi jokių kompleksų atsistoti ir išeiti vidury veiksmo. Tad jeigu jie žiūri, įsitraukia į spektaklio metu skaitomus sonetus, vadinasi tai nėra apsimestinis žiūrėjimas, bet tikri išgyvenimai. Į kalėjimą ateiname su tikru teatru į tikrą gyvenimą.
Spektaklio metu kaliniai skaito Šekspyro sonetus. Kaip jiems sekasi tai daryti?
Rita: Dar prieš spektaklio pradžią tiems, kurie sutinka, pasiūlome vieną sonetą perskaityti spektaklio metu. Tuomet duodame laiko pasiruošti. Žinoma, dažnai kaliniai bijo kalbėti prieš publiką, turi kompleksų, žemą savivertę. Bet mums pavyksta įtikinti keletą jų skaityti prieš žiūrovus. Manau, kad tai nemažas pasiekimas. Ypač man įstrigo vaikinas, kuris iš pradžių visai nenorėjo skaityti, o vėliau įsidrąsino ir perskaitė sonetą. Niekas to nesitikėjo. Reikėjo matyti, kaip jis atrodė po spektaklio. Jis įveikė savo baimę ir jautėsi atgavęs savivertę.
Paulius: Tuos kalinius, kurie skaitė sonetus, visa publika labai palaikė. Kai vienas iš jų perskaitydavo, nuaidėdavo plojimų banga. O galėjo būti ir priešingai. Nudžiugino tai, kad žiūrovai kalėjime neužgauliojo to, kuris skaitė, atvirkščiai, labai palaikė.
Greta: Jie labai atsakingai pasižiūrėjo į mūsų užduotis. Po spektaklio klausiau tų, kurie skaitė: „Koks jausmas dabar?“ Jie visi teigė, kad buvo nedrąsu ir neįprasta, bet perskaičius sonetą užplūdo labai geras jausmas, todėl jaučiasi pakylėti ir įveikę patys save.
Kaip apskritai jaučiatės būdami kalėjime?
Paulius. Kaliniai mus priima ir palaiko. Jie labai iniciatyvūs, pavyzdžiui, kai statėme dekoracijas, siūlė savo pagalbą. Jeigu kažko nėra, jie tuojau pat viską suorganizuoja. Kaliniai labai įsitraukia į spektaklį, yra dėmesingi. Jam pasibaigus sulaukiame gausių plojimų. Manau, kad susitikimas su mumis jiems yra svarbus, nes retai kas pas juos ateina atviromis širdimis ir taip neformaliai bei nuoširdžiai kaip mes.
Rita. Kaliniams buvo labai svarbu tai, kad mes nežinojome jų nusikaltimų. Mes priėmėme juos tokius, kokie jie yra ir nesigilinome į jų istoriją.
Ką teatras apskritai gali suteikti kaliniams?
Rita: Mes dovanojame jiems minutę, o gal tik akimirką, kuri galbūt kažkurį žmogų truputį išlaisvina ir suteikia progą pagalvoti apie save kitaip. Akimirką, kuri galbūt gali ką nors pakeisti, suteikti žmogui vilties iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę. Įkalintas asmuo turi atrasti save iš naujo, ir čia aš matau teatro misiją. Teatras gali žmogų atrakinti, kad šis save įvertintų kitaip ir atrastų iš naujo.
menufaktura.lt
2019 09 03
Pjesė „Haroldas ir Modė“ sugrįžta į sceną
Jau šį rugsėjį Užupio dramos teatras pristatys premjerą – spektaklį „Haroldas ir Modė“ pagal Koleno Higinso ir Žano Klodo Karjero pjesę.
.„Haroldą ir Modę“ pirmą kartą Lietuvoje prieš beveik 40 metų pastatė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Ji neabejotinai yra viena reikšmingiausių teatro kūrėjų, pedagogė, palikusi ryškų pėdsaką ir daug lėmusi Lietuvos teatro raidoje. Iki šių dienų gyvas D. Tamulevičiūtės atminimas. Ši moteris visam laikui išliks viena svarbiausių asmenybių Lietuvos teatro režisūros istorijoje. Jos statyti spektakliai sulaukdavo neįtikėtino publikos dėmesio ir populiarumo.
Legenda tapęs pjesės „Haroldas ir Modė“ pastatymas – vienas įsimintiniausių jos darbų, kurį sausakimšose salėse ne vienas yra žiūrėjęs po kelis kartus. Jaunimo teatre spektaklis buvo rodytas bene 300 kartų.
Būtent D. Tamulevičiūtės garbei Užupio dramos teatro režisierė Rita Urbonavičiūtė nusprendė prikelti šią pjesę naujam gyvenimui. Haroldo ir Modės vaidmenims tinkančių aktorių paieška užtruko gana ilgai, ir pagaliau juos radusi, režisierė šį sumanymą gali įgyvendinti. Su Užupio dramos teatro aktoriais šiuo metu R. Urbonavičiūtė intensyviai dirba ir stato neįprasto bei netikėto siužeto Haroldo ir Modės istoriją, kuri pranoksta laiką, todėl niekada nepraranda aktualumo ir gyvumo.
Spektaklio premjera įvyks rugsėjo 28 dieną, likus dviem dienoms iki 79-ojo Dalios Tamulevičiūtės gimtadienio. Būtent tokio amžiaus yra viena iš pagrindinių šio spektaklių herojų. „Haroldas ir Modė“ plačiajai publikai bus rodomas Teatro Saloje, S. Stanevičiaus g. 24, Vilniuje.
www.vilniausgalerija.lt
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 6 d.
.„Haroldą ir Modę“ pirmą kartą Lietuvoje prieš beveik 40 metų pastatė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Ji neabejotinai yra viena reikšmingiausių teatro kūrėjų, pedagogė, palikusi ryškų pėdsaką ir daug lėmusi Lietuvos teatro raidoje. Iki šių dienų gyvas D. Tamulevičiūtės atminimas. Ši moteris visam laikui išliks viena svarbiausių asmenybių Lietuvos teatro režisūros istorijoje. Jos statyti spektakliai sulaukdavo neįtikėtino publikos dėmesio ir populiarumo.
Legenda tapęs pjesės „Haroldas ir Modė“ pastatymas – vienas įsimintiniausių jos darbų, kurį sausakimšose salėse ne vienas yra žiūrėjęs po kelis kartus. Jaunimo teatre spektaklis buvo rodytas bene 300 kartų.
Būtent D. Tamulevičiūtės garbei Užupio dramos teatro režisierė Rita Urbonavičiūtė nusprendė prikelti šią pjesę naujam gyvenimui. Haroldo ir Modės vaidmenims tinkančių aktorių paieška užtruko gana ilgai, ir pagaliau juos radusi, režisierė šį sumanymą gali įgyvendinti. Su Užupio dramos teatro aktoriais šiuo metu R. Urbonavičiūtė intensyviai dirba ir stato neįprasto bei netikėto siužeto Haroldo ir Modės istoriją, kuri pranoksta laiką, todėl niekada nepraranda aktualumo ir gyvumo.
Spektaklio premjera įvyks rugsėjo 28 dieną, likus dviem dienoms iki 79-ojo Dalios Tamulevičiūtės gimtadienio. Būtent tokio amžiaus yra viena iš pagrindinių šio spektaklių herojų. „Haroldas ir Modė“ plačiajai publikai bus rodomas Teatro Saloje, S. Stanevičiaus g. 24, Vilniuje.
www.vilniausgalerija.lt
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 6 d.
Vaikų pažintis su L. da Vinčio kūryba
Užupio dramos teatras pristato naujieną – premjerą vaikams „Leonardo da Vinčio pasakos“. Iki šiol rodęs spektaklius tik suaugusiesiems, pirmą kartą savo gyvavimo istorijoje teatras nusprendė prisidėti prie vaikų lavinimo bei edukacijos labai neįprastu būdu.
Režisierės Ritos Urbonavičiūtės sukurta edukacinė programa – spektaklis vaikams „Leonardo da Vinčio pasakos“, pirmą kartą mažiesiems žiūrovams buvo parodytas paskutinę birželio dieną. Netipiška vieta, neįprastas pastatymas sužavėjo mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius, nes iki šiol niekas nebandė vaikams per teatrą papasakoti apie Leonardo da Vinci išradimus. Tad šis spektaklis – tai drąsus prisilietimas prie L. da Vinci kūrybos per teatralizuotą vyksmą. Vaikams pristatyti šios istorinės asmenybės brėžinius, Vetruvijaus žmogų, Mona Lizą, švytuoklę, nardymo kostiumą, kitus išradimus – nelengvas iššūkis. Tačiau Užupio dramos teatras jį įveikė.
Teatralizuotos edukacinės programos pradžia prasideda prie Užupio angelo, kur pasirodo žmonės iš ateities, turintys žemėlapį. Jame parodyta vieta, kurioje slepiasi meteoras. Su žiūrovų pagalba jis randamas Užupio meno inkubatoriaus slėnyje. Meteorą atidarius pasirodo pats italų renesanso kūrėjas Leonardas da Vinčis.
Jis papasakoja vaikams, kad svarbiausia yra nepamiršti žaisti, svajoti ir lavinti protą. Kartu su Leonardu vaikai žaidžia lavinančius žaidimus. Vėliau jie mokosi girdėti, klausyti ir matyti, nes tai svarbiausi dalykai, padedantys pažinti pasaulį. Pabaigoje vaikai klausosi Leonardo da Vinčio pasakų žvakių šviesoje, Užupio meno inkubatoriaus galerijoje.
„Spektaklio tikslas – ne tik pristatyti Leonardo da Vinčio kūrybą, bet ir parodyti vaikams, kad nebūtina daryti ir elgtis tik taip, kaip sako kiti. Svarbu nebijoti būti unikaliam ir savitam, nes žmogus, kuris mąsto kitaip, gali atskleisti naujus dalykus ir sukurti kitokį pasaulį“, – apie šį teatrinį vyksmą pasakoja jo režisierė Rita Urbonavičiūtė.
Jei norėtumėte, kad ir jūsų vaikai neįprastai, žaismingai bei smagiai susipažintų su Leonardu da Vinčiu, registruokitės tel. 8 670 97 832 ir atvykite prie Užupio angelo jau šį sekmadienį, liepos 7 d., 10 val.
„Leonardo da Vinčio pasakos“ bus rodomos dar ne kartą, tad sekite informaciją.
Spektaklis tinka vaikams nuo 5 metų.
Bernardinai.lt
Režisierės Ritos Urbonavičiūtės sukurta edukacinė programa – spektaklis vaikams „Leonardo da Vinčio pasakos“, pirmą kartą mažiesiems žiūrovams buvo parodytas paskutinę birželio dieną. Netipiška vieta, neįprastas pastatymas sužavėjo mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius, nes iki šiol niekas nebandė vaikams per teatrą papasakoti apie Leonardo da Vinci išradimus. Tad šis spektaklis – tai drąsus prisilietimas prie L. da Vinci kūrybos per teatralizuotą vyksmą. Vaikams pristatyti šios istorinės asmenybės brėžinius, Vetruvijaus žmogų, Mona Lizą, švytuoklę, nardymo kostiumą, kitus išradimus – nelengvas iššūkis. Tačiau Užupio dramos teatras jį įveikė.
Teatralizuotos edukacinės programos pradžia prasideda prie Užupio angelo, kur pasirodo žmonės iš ateities, turintys žemėlapį. Jame parodyta vieta, kurioje slepiasi meteoras. Su žiūrovų pagalba jis randamas Užupio meno inkubatoriaus slėnyje. Meteorą atidarius pasirodo pats italų renesanso kūrėjas Leonardas da Vinčis.
Jis papasakoja vaikams, kad svarbiausia yra nepamiršti žaisti, svajoti ir lavinti protą. Kartu su Leonardu vaikai žaidžia lavinančius žaidimus. Vėliau jie mokosi girdėti, klausyti ir matyti, nes tai svarbiausi dalykai, padedantys pažinti pasaulį. Pabaigoje vaikai klausosi Leonardo da Vinčio pasakų žvakių šviesoje, Užupio meno inkubatoriaus galerijoje.
„Spektaklio tikslas – ne tik pristatyti Leonardo da Vinčio kūrybą, bet ir parodyti vaikams, kad nebūtina daryti ir elgtis tik taip, kaip sako kiti. Svarbu nebijoti būti unikaliam ir savitam, nes žmogus, kuris mąsto kitaip, gali atskleisti naujus dalykus ir sukurti kitokį pasaulį“, – apie šį teatrinį vyksmą pasakoja jo režisierė Rita Urbonavičiūtė.
Jei norėtumėte, kad ir jūsų vaikai neįprastai, žaismingai bei smagiai susipažintų su Leonardu da Vinčiu, registruokitės tel. 8 670 97 832 ir atvykite prie Užupio angelo jau šį sekmadienį, liepos 7 d., 10 val.
„Leonardo da Vinčio pasakos“ bus rodomos dar ne kartą, tad sekite informaciją.
Spektaklis tinka vaikams nuo 5 metų.
Bernardinai.lt
Kaip aktoriai pateko į zoną
Vasaros pradžioje režisierės Ritos Urbonavičiūtės spektaklį „Šekspyro sonetai: tavo sielos veidrodis“ žiūrėjo ir kartu su Užupio dramos teatro aktorių pagalba sonetus skaitė Alytaus pataisos namuose kalintys vyrai: nuo vagių iki galvažudžių.
Iki tol spektaklis kelis kartus buvo parodytas laisvėje esantiems žiūrovams. Rezultatas buvo labai geras, todėl trupė nusprendė, jog su šiuo spektakliu reikia pabandyti nueiti pas labiausiai sužeistus žmones, t.y. kalinius.
Spektaklio unikalumas tas, kad žiūrovams duodama patiems išsitraukti ir perskaityti sonetą. Po to aktoriai rodo etiudą ir su asmeniniu santykiu įeina į sonetą, kad žiūrovas suvoktų, apie ką jame kalbama. Taip prie soneto prieinama netradiciškai, daugiau filosofiškai, iš šiuolaikinio žmogaus konteksto. Nors ir nedrąsiai, kaliniai įsitraukė į veiksmą ir skaitė Šekspyro sonetus.
Trupę nustebino kalinių nuoširdumas. „Toks jausmas, kad jiems labai reikalingas Šekspyras,“ – teigė spektaklio režisierė Rita Urbonavičiūtė.
Spektaklio metu kaliniai pasinėrė į kelionę po skirtingus istorinius laikotarpius, t.y. renesansą, viduramžius, šešiasdešimtuosius metus, kol galų gale pasiekė dabartį. Kaliniai stebėjo renesansiškus ir lindy hopo šokius, akrobatinius triukus bei kitus provokuojančius elementus.
Kalėjime vaidinę aktoriai sulaukė ir kalinių replikų. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje aktorius, išduotas moters, nusprendžia keisti savo gyvenimą, ir pradeda nusimesti daiktus bei rūbus, pasigirdo įkalintų žiūrovų replikos: „Tai nusirenk iki galo.“ Čia suveikė jų gyvuliškoji pusė, tačiau aktorius nusirengia tik dalinai ir tuomet įeina į Tibeto šventovę. Staiga žiūrovai supranta, kad čia yra visai kas kita. Po nuogumu nėra jokio gašlumo, atvirkščiai, aktorius bažnyčioje patiria dvasinį apsivalimą ir atranda tikėjimą.
„Žmonės ieško dvasinės pusiausvyros, ieško šventovių, bet nesupranta, kad reikia pradėti nuo savo minčių. Žmogus turi galių ir potencialą, bet jis užmigdytas ir pats apie save mažai žino. Teatras gali ne tik tenkinti laisvo žmogaus dvasinį alkį, bet jis gali atkleisti dvasinį alkį įkalintam žmogui, kuris nesupranta, kad jį turi. Juk visi nusikaltimai atsiranda dėl dvasinės tuštumos,“ - visą patirtį, išgyventą kalėjime, apibendrina R. Urbonavičiūtė.
Iki tol spektaklis kelis kartus buvo parodytas laisvėje esantiems žiūrovams. Rezultatas buvo labai geras, todėl trupė nusprendė, jog su šiuo spektakliu reikia pabandyti nueiti pas labiausiai sužeistus žmones, t.y. kalinius.
Spektaklio unikalumas tas, kad žiūrovams duodama patiems išsitraukti ir perskaityti sonetą. Po to aktoriai rodo etiudą ir su asmeniniu santykiu įeina į sonetą, kad žiūrovas suvoktų, apie ką jame kalbama. Taip prie soneto prieinama netradiciškai, daugiau filosofiškai, iš šiuolaikinio žmogaus konteksto. Nors ir nedrąsiai, kaliniai įsitraukė į veiksmą ir skaitė Šekspyro sonetus.
Trupę nustebino kalinių nuoširdumas. „Toks jausmas, kad jiems labai reikalingas Šekspyras,“ – teigė spektaklio režisierė Rita Urbonavičiūtė.
Spektaklio metu kaliniai pasinėrė į kelionę po skirtingus istorinius laikotarpius, t.y. renesansą, viduramžius, šešiasdešimtuosius metus, kol galų gale pasiekė dabartį. Kaliniai stebėjo renesansiškus ir lindy hopo šokius, akrobatinius triukus bei kitus provokuojančius elementus.
Kalėjime vaidinę aktoriai sulaukė ir kalinių replikų. Pavyzdžiui, scenoje, kurioje aktorius, išduotas moters, nusprendžia keisti savo gyvenimą, ir pradeda nusimesti daiktus bei rūbus, pasigirdo įkalintų žiūrovų replikos: „Tai nusirenk iki galo.“ Čia suveikė jų gyvuliškoji pusė, tačiau aktorius nusirengia tik dalinai ir tuomet įeina į Tibeto šventovę. Staiga žiūrovai supranta, kad čia yra visai kas kita. Po nuogumu nėra jokio gašlumo, atvirkščiai, aktorius bažnyčioje patiria dvasinį apsivalimą ir atranda tikėjimą.
„Žmonės ieško dvasinės pusiausvyros, ieško šventovių, bet nesupranta, kad reikia pradėti nuo savo minčių. Žmogus turi galių ir potencialą, bet jis užmigdytas ir pats apie save mažai žino. Teatras gali ne tik tenkinti laisvo žmogaus dvasinį alkį, bet jis gali atkleisti dvasinį alkį įkalintam žmogui, kuris nesupranta, kad jį turi. Juk visi nusikaltimai atsiranda dėl dvasinės tuštumos,“ - visą patirtį, išgyventą kalėjime, apibendrina R. Urbonavičiūtė.
Juodosios komedijos premjeros "Vienarankis iš Spokano" atgarsiai
....Žiūrovės p. Živilės atsiliepimas po spektaklio...
Buvau juodosios komedijos premjeroje „Vienarankis iš Spokano“. Spektaklio aplinka intriguoja nuo pat pirmos akimirkos, visa yra autentiška - scenografija, veikėjai, vieta. Spektaklio metu mačiau aštrių siužetinių linijų, juodojo humoro situacijų, puikią aktorių vaidybą ir įtraukiantį režisierės darbo rezultatą. Spektaklio metu juokiausi iš to, iš ko neįprasta juoktis – iš smurto, bausmių, keiksmų. Istorija pasakoja apie 4 vienišus žmones, kurie tik ir ieško progos, kaip vienas kitą apgauti. Pasakojimas baigiasi laimingai – personažai susitaiko, o Vienarankis supranta, jog tik įveikęs neapykantą jis išsilaisvins. Jis metaforiškai sudegina savo pyktį ir pradeda naują gyvenimo etapą. Traukinys, kadaise palikęs randą Vienarankio širdyje, nurieda bėgiais kartu veždamasis ir neapykantą pasauliui. Spektaklio tikslas pasiektas – sėdėdamas žiūrovo kėdėje pamiršti viską aplinkui, juokiesi iš visos širdies, ir jauti, jog teatras šią minutę, čia ir dabar kalbasi su tavimi.
....P. Irenos Gaidamavičiūtės įspūdžiai po premjeros...
Norėčiau pagirti režisierę, aktorius ir visus kitus, prisidėjusius prie spektaklio kūrimo ir pastatymo: buvo be galo įdomu. Pagrindiniai spektaklio privalumai yra šie: nenuspėjamas siužetas, juokingos situacijos, labai gera aktorių vaidyba, įdomi pagrindinio veikėjo istorija ir aštrūs pojūčiai (nukirsta ranka, šuolis per langą, išgąstis dėl benzino bako sprogimo). Spektaklis man patiko ir džiaugiuosi, kad jame buvau. Ačiū visai komandai.
Buvau juodosios komedijos premjeroje „Vienarankis iš Spokano“. Spektaklio aplinka intriguoja nuo pat pirmos akimirkos, visa yra autentiška - scenografija, veikėjai, vieta. Spektaklio metu mačiau aštrių siužetinių linijų, juodojo humoro situacijų, puikią aktorių vaidybą ir įtraukiantį režisierės darbo rezultatą. Spektaklio metu juokiausi iš to, iš ko neįprasta juoktis – iš smurto, bausmių, keiksmų. Istorija pasakoja apie 4 vienišus žmones, kurie tik ir ieško progos, kaip vienas kitą apgauti. Pasakojimas baigiasi laimingai – personažai susitaiko, o Vienarankis supranta, jog tik įveikęs neapykantą jis išsilaisvins. Jis metaforiškai sudegina savo pyktį ir pradeda naują gyvenimo etapą. Traukinys, kadaise palikęs randą Vienarankio širdyje, nurieda bėgiais kartu veždamasis ir neapykantą pasauliui. Spektaklio tikslas pasiektas – sėdėdamas žiūrovo kėdėje pamiršti viską aplinkui, juokiesi iš visos širdies, ir jauti, jog teatras šią minutę, čia ir dabar kalbasi su tavimi.
....P. Irenos Gaidamavičiūtės įspūdžiai po premjeros...
Norėčiau pagirti režisierę, aktorius ir visus kitus, prisidėjusius prie spektaklio kūrimo ir pastatymo: buvo be galo įdomu. Pagrindiniai spektaklio privalumai yra šie: nenuspėjamas siužetas, juokingos situacijos, labai gera aktorių vaidyba, įdomi pagrindinio veikėjo istorija ir aštrūs pojūčiai (nukirsta ranka, šuolis per langą, išgąstis dėl benzino bako sprogimo). Spektaklis man patiko ir džiaugiuosi, kad jame buvau. Ačiū visai komandai.
Spektaklio „Mėšlungis“ atgarsiai
Nepakartojamas teatras, spektakliai ir, žinoma, aktoriai . Po pirmojo spektaklio tikrai žinojau, kad dar aplankysiu šį teatrą. Šiandien pabuvojome spektaklyje "Mėšlungis", nusakyti koks nuostabus šis spektaklis neatrandu žodžių :) Labai ačiū už šias nepakartojamas akimirkas.
Žiūrovė Marta
Nuo pat pirmųjų spektaklio „Mėšlungis“ akimirkų veiksmas scenoje įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos. Abejingų nepalieka, turite tai pamatyti.
Žiūrovas Rytis
Ačiū jums. Labai stiprus ir jautrus spektaklis. Ačiū už gražų vakarą
Žiūrovė Agnė
Žiūrovė Marta
Nuo pat pirmųjų spektaklio „Mėšlungis“ akimirkų veiksmas scenoje įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos. Abejingų nepalieka, turite tai pamatyti.
Žiūrovas Rytis
Ačiū jums. Labai stiprus ir jautrus spektaklis. Ačiū už gražų vakarą
Žiūrovė Agnė
|
Kai atsiveria jausmai... Premjeros „Pavojingi ryšiai“ atgarsiai!
|
Spektaklio „Skapeno klastos" atgarsiai
|
Dalyvavome spektaklyje "Skapeno klastos". Jau seniai spektaklyje neteko taip įdomiai, įsitraukus praleisti laiko. Aktorių vaidyba, esu tikras, abejingų nepaliko. Ačiū jiems ir kūrėjams!
Žiūrovas Justas Labai ačiū. Spektaklis buvo nuostabus! Žiūrovė Živilė |
I. Sabaliūtės komentaras po "Špilkos" peržiūros
Tai veiksmas, kuris parodo žmonių kasdieninio gyvenimo neišsprendžiamas problemas su kuriomis šeima ar visuomenė lyg ir turėtų tvarkytis pati, tačiau nėra nei vieno recepto, kaip tas turėtų būti padaryta ar daroma. Žmonių susvetimėjimas, nesugebėjimas ir nemokėjimas ar nenoras bendrauti, ...
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
