Haroldas ir Modė
|
Legendinio spektaklio „Haroldas ir Modė“ premjera
Užupio dramos teatras pristato premjerą – spektaklį „Haroldas ir Modė“ pagal Koleno Higinso ir Žano Klodo Karjero pjesę. „Haroldą ir Modę“ pirmą kartą Lietuvoje prieš beveik 40 metų pastatė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Ji neabejotinai yra viena reikšmingiausių teatro kūrėjų, pedagogė, palikusi ryškų pėdsaką ir daug lėmusi Lietuvos teatro raidoje. Iki šių dienų gyvas D. Tamulevičiūtės atminimas. Ši moteris visam laikui išliks viena svarbiausių asmenybių Lietuvos teatro režisūros istorijoje. Jos statyti spektakliai sulaukdavo neįtikėtino publikos dėmesio ir populiarumo. Legenda tapęs pjesės „Haroldas ir Modė“ pastatymas – vienas įsimintiniausių jos darbų, kurį sausakimšose salėse ne vienas yra žiūrėjęs po kelis kartus. Jaunimo teatre spektaklis buvo rodytas bene 300 kartų. Būtent D. Tamulevičiūtės garbei Užupio dramos teatro režisierė Rita Urbonavičiūtė sumanė prikelti šią pjesę naujam gyvenimui. Haroldo ir Modės vaidmenims tinkančių aktorių paieška užtruko gana ilgai, ir pagaliau juos radusi, režisierė šį sumanymą gali įgyvendinti. Režisierė Rita Urbonavičiūtė Vaidina Modė – Rimanta Krilavičiūtė Haroldas Čeizenas – Paulius Dragūnas Studentė, sekretorė, aktorė – Greta Dovydaitytė Daktaras – Povilas Liubinas Kunigas Fineganas – Saulius Čėpla Ponia Čeizen – Indrė Stonytė Inspektorius – Justas Vanagas Sodininkas, seržantas – Jurijus Mumyga Tarnaitė – Rugilė Jankauskytė Vieta Teatro Sala, S. Stanevičiaus g. 24, Vilnius http://www.teatrosala.lt Spektaklis skirtas N-16. Bilietų galite įsigyti visose BILIETAI LT platinimo vietose ir Teatro Saloje likus 1 val. iki spektaklio. Bilietų rezervacija telefonu: +370 670 97832 arba el. p. uzupisdramosteatras@gmail.com. Bilietai: BILIETAI LT |
Režisierė Rita Urbonavičiūtė: Dalią Tamulevičiūtę nuo vaikystės mačiau kaip profesinį idealą
Po „Haroldo ir Modės“ premjeros, pačioje įvykių karštinėje, režisierė Rita Urbonavičiūtė rado trumpą pertraukėlę pasikalbėti apie premjerą, apie Haroldą ir apie Modę, apie legendinę Dalią Tamulevičiūtę, apie sistemą ir jaunimą, apie gyvenimą ir teatrą, meilę ir mirtį.
Kada supratote, kad norite kurti, nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias? Kurie žmonės jus įkvėpė kurti, o kurie tapo jūsų kūrybinio kelio vedliais?
Iš pat pradžių žinojau, kad būsiu režisierė, kitų variantų neturėjau ir nenorėjau turėti. Nuo vaikystės Dalią Tamulevičiūtę mačiau kaip profesinį idealą, kol galiausiai įstojus susidūriau su ja akis į akį. Nors ji ir nebuvo mano teorinė mokytoja, turiu pripažinti, kad ji mane daug ko išmokė. Šios pamokos man nurodė tolimesnį kelią profesinėje srityje, atskleidė, kaip siekti savo profesijos. Dalia Tamulevičiūtė man itin svarbus žmogus, pedagogas, kuris negali būti užmirštas. Kokie jos nuopelnai minėti, veikiausiai, net nereikia.
Kalbant apie įkvėpimą, žmonės įkvepia mane kiekvienąkart, kai statau spektaklį. Atrandi aktorių, jauti, kad radai grynuolį, o tuomet savaime atsiranda ir įkvėpimas. Nesu iš tų, kurie stumiasi patys vienumoje: man reikia, kad kažkas mane vestų kūrybiniu keliu. Juo mane veda žmonės, kurie dirba kartu – kiekvienas jų, kuris charizmatiškas, pilnas energijos, pamažu tampa mano įkvėpimu, o tai praturtina kūrybinį procesą.
Koks jūsų santykis su šia pjese? Kada pirmąkart teko su ja susidurti, kuo ji jus patraukė?
Visas Dalios Tamulevičiūtės statytas pjeses mačiau dar prieš susipažįstant su ja. Turbūt pirmąkart šį pastatymą pamačiau 14-iolikos. Buvau jauna paauglė, mažai ką supratau, tačiau kažkuo man pjesė atrodė įdomi. Vėliau, tapusi režisiere, suvokiau, kad mane žavi D. Tamulevičiūtės kuriamos mizanscenos. Tai norėjau priimti kaip iššūkį sau, bet suvokiau, kad turbūt niekada neatsiras mano Haroldo ir Modės. Po daugelio metų netyčiom sutikau savo Haroldą, tad nusprendžiau ieškoti ir savos Modės. Galbūt tos Modės, kurią laikiau mintyse, taip ir neradau, tačiau vietoj to radau aktorę – Rimantą Krilavičiūtę, kuri sužavėjo savo energija ir atsidavimu teatrui. Aš ir Rimanta – du minusai, bet kartu sugebame padaryti pliusą ir išpildyti Modės idėją.
Užupio dramos teatras kartais vadinamas avangardiniu teatru. Ar pati šio teatro idėja pasufleravo statyti „Haroldo ir Modės‘‘ spektaklį? Kiek šioje pjesėje telpa avangardo?
Avangardas jau praėjusio amžiaus dalykas – praeitas etapas. Meno sąvoka pasikeitė – jis tapo sinerginis, susijungė su mokslu. Galima konstatuoti meno mirtį ir gimimą iš naujo. Dabar jis – daugialypis, apimantis daugybę skirtingų sričių.
Taip pat ir teatre – dabar čia gausybė meno rūšių, kartais prijungiamas mokslas: tai leidžia pagaminti naują teatralizuotą produktą. Iš naujo gimsta paties teatro tradicijos, teatras po truputėlį tampa diagnoze. Avangardas „Haroldo ir Modės“ pjesėje slypi post-draminėje pusėje. Pjesėje nėra tiesioginio buitinio realizmo, čia daugiau metaforų, minčių srautų, kuriais personažai pergyvena jausmus. Avangardas pastatyme labiausiai jaučiamas mizanscenose. Spektaklyje daug eklektikos – pulsuojančios dinamika, naujų sprendimų, leidžiančių žaisti su veiksmais.
Vyresnioji karta turbūt dar prisimena Dalios Tamulevičiūtės „Haroldo ir Modės“ pastatymą. Jūsų spektaklis pasirodė likus kelioms dienoms iki Dalios Tamulevičiūtės 79-ojo gimtadienio – būtent tiek metų yra pjesės pagrindinei veikėjai Modei. Ar šis spektaklis skirtas prisiminti Dalią, o gal kaip tik jis skirtas pačiai Daliai Tamulevičiūtei?
Daliai šiemet tiek pat kiek Modei, taigi Modė tampa tam tikra Dalios Tamulevičiūtės reflekcija. Tamulevičiūtė neatsiejama nuo mano statomo spektaklio. Kodėl? Nes būtent dabar – šiuo mano amžiaus periodu – nusitęsia tiltas tarp manęs ir jos. Aš pagaliau supratau, koks buvo jos gyvenimo tarpsnis, kai ji statė „Haroldą ir Modę“. Kurdama „Haroldą ir Modę“ pati suvokiau, ką reiškia būti režisiere moterimi – ką moteris išgyvena statydama šį spektaklį ir kaip ji sugeba visvien išlikti profesionalia.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte statydama „Haroldą ir Modę“? Teko girdėti, kad Modę rinkotės net iš 15 aktorių. Ar tai legendinės aktorės Nijolės Gelžinytės užkelta kartelė Modės vaidmeniui ar tiesiog šis vaidmuo itin sudėtingas?
Daugeliu aspektu tai – sudėtingas vaidmuo. Vaidmuo reikalauja tobulai pasiruošusios vyresnio amžiaus aktorės, ji turi būti labai geros formos. Kadangi pjesę statom be kupiūrų, tad ir krūvis nėra mažas. Nijolė Gelžinytė šį vaidmenį atliko dar būdama palyginus jauna, jai tuo metu buvo 45-eri, mūsų aktorė – vyresnė. Aktorės vyresnis amžius šiame spektaklyje, kaip ir gyvenime, – privalumas, jei ji vis dar puikios fizinės galios. Būtent tokia yra Rimanta Krilavičiūtė – užsispyrusi, atkakli, puikios formos, energinga, o svarbiausia – jai užtenka kantrybės.
Koks yra Haroldas? Kodėl šiam vaidmeniui parinkote būtent Paulių Dragūną?
Galvojau, kas galėtų suvaidinti Cherubiną iš „Sevilijos kirpėjo“? Kai pamačiau Paulių Dragūną, pirma mintis buvo, kad jis – puikus Cherubinas. Tačiau, statyti „Sevilijos kirpėjo“ nesiruošiau. Pradėjau šį aktorių tyrinėti, padarėme porą pastatymų, metus laiko dirbome kartu, kol galiausiai supratau, kad jis tinka Haroldo vaidmeniui. Haroldą turi vaidinti pradedantis aktorius, tam kad būtų atskleista pagrindinė pjesės gyvenimo ir mirties idėja. Šiame spektaklyje Haroldas gimsta kaip asmenybė, o Modė – miršta, pasiekusi išsilaisvinimą.
Pjesę Kolenas Higensas ir Žanas Klodas Karjeras sukūrė prieš beveik 50 metų. Kaip manote, ar pjesės idėjos keitėsi su laiku ar visgi jos nėra pavaldžios laikui? Galbūt teko įžvelgti naujų požiūrio taškų? Ar šiuolaikinis jaunimas vis dar gali susitapatinti su Haroldu?
Ačiū, Dievui, gyvybės ir mirties klausimas vis dar aktualus kiekvienam žmogui (juokiasi). Gimimo, gyvenimo, asmenybės formavimosi, mirties klausimai – visuomet aktualūs. Mes gimstame ir visą gyvenimą einame į mirtį, visos siekiamybės veda į ją. Ji – aukščiausias filosofinis taškas, aukščiausioji siekiamybė. Manau, pasiekęs mirtį, žmogus kaip drugelis išsirita iš kokono. Kol žmonės dar bus mirtingi, mirtis visada liks aktuali, tad ir ši pjesė išliko tokia pati. Bet taip pat manau, kad šiandien ji dar svarbesnė nei prieš pusšimtį metų. Šiuo laikmečiu įvyko didelė asmenybių devalvacija, persistumdė vertybės, jauni žmonės nebežino kur eiti, sistema jiems tai padiktuoja. Nesusiformavusios asmenybės vidus kalba visiškai kitus dalykus – nežino kaip su tuo kovoti. Rezultatas gaunasi toks: vieni – nusižudo, kiti – prisitaiko, paskutinieji – nusprendžia su tuo kovoti, gimsta jaunimo protestas.
Koks jūsų santykis su veikėjais? Ar susitapatinate su vienu iš veikėju, o galbūt savyje slepiate juos abu?
Mano darbo stilius – nesitapatinti su personažais, tačiau jausmus perfiltruoti per save. Aš esu aš, bet jausmus, kuriuos patiria personažai, stengiuosi pajausti visada, ir ne tik pagrindinių, tačiau ir antraeilių personažų. Žinoma, Haroldas ir Modė – itin jautrūs veikėjai. Romeo ir Džuljeta, ar Bonė ir Klaidas – legendinės meilės istorijos tarp vyro ir moters. Haroldas ir Modė – tai kas kita, tai dvasinė giminystė. Pjesėje viena siela lyg ir sujungia du žmones. Modė ir Haroldas – du personažai, gyvenantys vienoje sieloje. Tokių istorijų nėra daug, tad šią istoriją drąsiai vadinu dvasingiausia visų laikų istorija. Ji moko nebijoti mylėti kitaip – nesisavinant kito esaties ir paleidžiant.
Galbūt turite mėgstamiausią ar labiausiai galvoje įstrigusią šios pjesės citatą?
Spektaklis pilnas puikių frazių. Pirmoji į galvą atėjo „Ir visa tai praeis“, tačiau „Mylėk dar!“ man – pati artimiausia. Esu meilės vergė, ir tai sakiau nuo jaunystės. Seniau galvodavau - blogai tai ar gerai, tačiau dabar - ypatingai vertinu ir drąsiai pareiškiu: meilė – mano didžiausia vertybė!
Ko turėtų tikėtis į spektaklį atėjęs žiūrovas? Ar jis teatro duris užvers pasikeitęs?
Teatras nieko nepakeičia, jis eina į dialogą – nusiunčia žinutę, kuri kartais, bet ne visada, žiūrovą pasiekia. Manau, šioje pjesėje užkoduota žinutė – pačiam priimti sprendimus. Geriau bus ar blogiau, visvien tai bus TAVO sprendimas, taip išmoksi stovėti ant savų kojų, pajausi tikrą gyvenimo skonį. Pabėgti iš visuomenės sukurtų stereotipų ir išdrįsti pamatyti tikrąjį gyvenimą – to palinkėsiu „Haroldo ir Modės“ žiūrovui.
Ir, nepamirškite, mylėti dar!
Kada supratote, kad norite kurti, nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias? Kurie žmonės jus įkvėpė kurti, o kurie tapo jūsų kūrybinio kelio vedliais?
Iš pat pradžių žinojau, kad būsiu režisierė, kitų variantų neturėjau ir nenorėjau turėti. Nuo vaikystės Dalią Tamulevičiūtę mačiau kaip profesinį idealą, kol galiausiai įstojus susidūriau su ja akis į akį. Nors ji ir nebuvo mano teorinė mokytoja, turiu pripažinti, kad ji mane daug ko išmokė. Šios pamokos man nurodė tolimesnį kelią profesinėje srityje, atskleidė, kaip siekti savo profesijos. Dalia Tamulevičiūtė man itin svarbus žmogus, pedagogas, kuris negali būti užmirštas. Kokie jos nuopelnai minėti, veikiausiai, net nereikia.
Kalbant apie įkvėpimą, žmonės įkvepia mane kiekvienąkart, kai statau spektaklį. Atrandi aktorių, jauti, kad radai grynuolį, o tuomet savaime atsiranda ir įkvėpimas. Nesu iš tų, kurie stumiasi patys vienumoje: man reikia, kad kažkas mane vestų kūrybiniu keliu. Juo mane veda žmonės, kurie dirba kartu – kiekvienas jų, kuris charizmatiškas, pilnas energijos, pamažu tampa mano įkvėpimu, o tai praturtina kūrybinį procesą.
Koks jūsų santykis su šia pjese? Kada pirmąkart teko su ja susidurti, kuo ji jus patraukė?
Visas Dalios Tamulevičiūtės statytas pjeses mačiau dar prieš susipažįstant su ja. Turbūt pirmąkart šį pastatymą pamačiau 14-iolikos. Buvau jauna paauglė, mažai ką supratau, tačiau kažkuo man pjesė atrodė įdomi. Vėliau, tapusi režisiere, suvokiau, kad mane žavi D. Tamulevičiūtės kuriamos mizanscenos. Tai norėjau priimti kaip iššūkį sau, bet suvokiau, kad turbūt niekada neatsiras mano Haroldo ir Modės. Po daugelio metų netyčiom sutikau savo Haroldą, tad nusprendžiau ieškoti ir savos Modės. Galbūt tos Modės, kurią laikiau mintyse, taip ir neradau, tačiau vietoj to radau aktorę – Rimantą Krilavičiūtę, kuri sužavėjo savo energija ir atsidavimu teatrui. Aš ir Rimanta – du minusai, bet kartu sugebame padaryti pliusą ir išpildyti Modės idėją.
Užupio dramos teatras kartais vadinamas avangardiniu teatru. Ar pati šio teatro idėja pasufleravo statyti „Haroldo ir Modės‘‘ spektaklį? Kiek šioje pjesėje telpa avangardo?
Avangardas jau praėjusio amžiaus dalykas – praeitas etapas. Meno sąvoka pasikeitė – jis tapo sinerginis, susijungė su mokslu. Galima konstatuoti meno mirtį ir gimimą iš naujo. Dabar jis – daugialypis, apimantis daugybę skirtingų sričių.
Taip pat ir teatre – dabar čia gausybė meno rūšių, kartais prijungiamas mokslas: tai leidžia pagaminti naują teatralizuotą produktą. Iš naujo gimsta paties teatro tradicijos, teatras po truputėlį tampa diagnoze. Avangardas „Haroldo ir Modės“ pjesėje slypi post-draminėje pusėje. Pjesėje nėra tiesioginio buitinio realizmo, čia daugiau metaforų, minčių srautų, kuriais personažai pergyvena jausmus. Avangardas pastatyme labiausiai jaučiamas mizanscenose. Spektaklyje daug eklektikos – pulsuojančios dinamika, naujų sprendimų, leidžiančių žaisti su veiksmais.
Vyresnioji karta turbūt dar prisimena Dalios Tamulevičiūtės „Haroldo ir Modės“ pastatymą. Jūsų spektaklis pasirodė likus kelioms dienoms iki Dalios Tamulevičiūtės 79-ojo gimtadienio – būtent tiek metų yra pjesės pagrindinei veikėjai Modei. Ar šis spektaklis skirtas prisiminti Dalią, o gal kaip tik jis skirtas pačiai Daliai Tamulevičiūtei?
Daliai šiemet tiek pat kiek Modei, taigi Modė tampa tam tikra Dalios Tamulevičiūtės reflekcija. Tamulevičiūtė neatsiejama nuo mano statomo spektaklio. Kodėl? Nes būtent dabar – šiuo mano amžiaus periodu – nusitęsia tiltas tarp manęs ir jos. Aš pagaliau supratau, koks buvo jos gyvenimo tarpsnis, kai ji statė „Haroldą ir Modę“. Kurdama „Haroldą ir Modę“ pati suvokiau, ką reiškia būti režisiere moterimi – ką moteris išgyvena statydama šį spektaklį ir kaip ji sugeba visvien išlikti profesionalia.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte statydama „Haroldą ir Modę“? Teko girdėti, kad Modę rinkotės net iš 15 aktorių. Ar tai legendinės aktorės Nijolės Gelžinytės užkelta kartelė Modės vaidmeniui ar tiesiog šis vaidmuo itin sudėtingas?
Daugeliu aspektu tai – sudėtingas vaidmuo. Vaidmuo reikalauja tobulai pasiruošusios vyresnio amžiaus aktorės, ji turi būti labai geros formos. Kadangi pjesę statom be kupiūrų, tad ir krūvis nėra mažas. Nijolė Gelžinytė šį vaidmenį atliko dar būdama palyginus jauna, jai tuo metu buvo 45-eri, mūsų aktorė – vyresnė. Aktorės vyresnis amžius šiame spektaklyje, kaip ir gyvenime, – privalumas, jei ji vis dar puikios fizinės galios. Būtent tokia yra Rimanta Krilavičiūtė – užsispyrusi, atkakli, puikios formos, energinga, o svarbiausia – jai užtenka kantrybės.
Koks yra Haroldas? Kodėl šiam vaidmeniui parinkote būtent Paulių Dragūną?
Galvojau, kas galėtų suvaidinti Cherubiną iš „Sevilijos kirpėjo“? Kai pamačiau Paulių Dragūną, pirma mintis buvo, kad jis – puikus Cherubinas. Tačiau, statyti „Sevilijos kirpėjo“ nesiruošiau. Pradėjau šį aktorių tyrinėti, padarėme porą pastatymų, metus laiko dirbome kartu, kol galiausiai supratau, kad jis tinka Haroldo vaidmeniui. Haroldą turi vaidinti pradedantis aktorius, tam kad būtų atskleista pagrindinė pjesės gyvenimo ir mirties idėja. Šiame spektaklyje Haroldas gimsta kaip asmenybė, o Modė – miršta, pasiekusi išsilaisvinimą.
Pjesę Kolenas Higensas ir Žanas Klodas Karjeras sukūrė prieš beveik 50 metų. Kaip manote, ar pjesės idėjos keitėsi su laiku ar visgi jos nėra pavaldžios laikui? Galbūt teko įžvelgti naujų požiūrio taškų? Ar šiuolaikinis jaunimas vis dar gali susitapatinti su Haroldu?
Ačiū, Dievui, gyvybės ir mirties klausimas vis dar aktualus kiekvienam žmogui (juokiasi). Gimimo, gyvenimo, asmenybės formavimosi, mirties klausimai – visuomet aktualūs. Mes gimstame ir visą gyvenimą einame į mirtį, visos siekiamybės veda į ją. Ji – aukščiausias filosofinis taškas, aukščiausioji siekiamybė. Manau, pasiekęs mirtį, žmogus kaip drugelis išsirita iš kokono. Kol žmonės dar bus mirtingi, mirtis visada liks aktuali, tad ir ši pjesė išliko tokia pati. Bet taip pat manau, kad šiandien ji dar svarbesnė nei prieš pusšimtį metų. Šiuo laikmečiu įvyko didelė asmenybių devalvacija, persistumdė vertybės, jauni žmonės nebežino kur eiti, sistema jiems tai padiktuoja. Nesusiformavusios asmenybės vidus kalba visiškai kitus dalykus – nežino kaip su tuo kovoti. Rezultatas gaunasi toks: vieni – nusižudo, kiti – prisitaiko, paskutinieji – nusprendžia su tuo kovoti, gimsta jaunimo protestas.
Koks jūsų santykis su veikėjais? Ar susitapatinate su vienu iš veikėju, o galbūt savyje slepiate juos abu?
Mano darbo stilius – nesitapatinti su personažais, tačiau jausmus perfiltruoti per save. Aš esu aš, bet jausmus, kuriuos patiria personažai, stengiuosi pajausti visada, ir ne tik pagrindinių, tačiau ir antraeilių personažų. Žinoma, Haroldas ir Modė – itin jautrūs veikėjai. Romeo ir Džuljeta, ar Bonė ir Klaidas – legendinės meilės istorijos tarp vyro ir moters. Haroldas ir Modė – tai kas kita, tai dvasinė giminystė. Pjesėje viena siela lyg ir sujungia du žmones. Modė ir Haroldas – du personažai, gyvenantys vienoje sieloje. Tokių istorijų nėra daug, tad šią istoriją drąsiai vadinu dvasingiausia visų laikų istorija. Ji moko nebijoti mylėti kitaip – nesisavinant kito esaties ir paleidžiant.
Galbūt turite mėgstamiausią ar labiausiai galvoje įstrigusią šios pjesės citatą?
Spektaklis pilnas puikių frazių. Pirmoji į galvą atėjo „Ir visa tai praeis“, tačiau „Mylėk dar!“ man – pati artimiausia. Esu meilės vergė, ir tai sakiau nuo jaunystės. Seniau galvodavau - blogai tai ar gerai, tačiau dabar - ypatingai vertinu ir drąsiai pareiškiu: meilė – mano didžiausia vertybė!
Ko turėtų tikėtis į spektaklį atėjęs žiūrovas? Ar jis teatro duris užvers pasikeitęs?
Teatras nieko nepakeičia, jis eina į dialogą – nusiunčia žinutę, kuri kartais, bet ne visada, žiūrovą pasiekia. Manau, šioje pjesėje užkoduota žinutė – pačiam priimti sprendimus. Geriau bus ar blogiau, visvien tai bus TAVO sprendimas, taip išmoksi stovėti ant savų kojų, pajausi tikrą gyvenimo skonį. Pabėgti iš visuomenės sukurtų stereotipų ir išdrįsti pamatyti tikrąjį gyvenimą – to palinkėsiu „Haroldo ir Modės“ žiūrovui.
Ir, nepamirškite, mylėti dar!
Spektaklis „Haroldas ir Modė” arba kaip gyventi gyvenimą?
Rodosi, visi žinom kaip gyventi gyvenimą, o jei kažkas dar nežino - visuomenė visada pasiruošusi padėti. Sociumo taisyklės kaip ir aiškios:
Studijuok paklausią specialybę, dirbk gerai apmokamą, nebūtinai mėgstamą, darbą, mylėk tą, kuris visuotinai priimtinas – amžiumi, lytimi, išvaizda, gimdyk vaikus – nori ar nenori. Neišsišok - jei esi moteris, nereikšk jausmų - jei esi vyras, elkis „pagal amžių”. Paklusk, tarnauk, atsuk kitą skruostą, atiduok duoklę valstybei, tėvams, religijai!
Mąstantys ar pasielgę priešingai nustatytoms taisyklėms rizikuojam tapti atstumtaisiais, užsitarnauti persona non grata etiketę, tapti sociumo parašte. Suvokę šią riziką ir išsigandę atstūmimo, susitaikom su realybe ir pamažu tampam apatiški, paleidžiam savo gyvenimo kontrolę, leidžiam tėvams, draugams, kunigams, psichologams ir nepažįstamiesiems spręsti kas mums geriausia. Širdies gilumoje laisvi - pradedam egzistuoti nuostatose ir tampam dar vienu suvaržytos visuomenės sraigtu, padedančiu šiam mechanizmui kurti naujas kopijas.
Taip ir varstom psichologo kabineto duris, diena iš dienos mąstom apie tai, kas būtų buvę, jei būtume nepaklusę, girdim apie nusižudžiusius draugus, kartais ir patys pamąstom, kad geriau jau mirti, buriamės į apatiškų sielų grupes. Kaip žiurkėnai sukamės vienam dideliam rate, aiškinam kaip reikia gyventi - nors patys nė velnio tuo netikim, gaminam savo kopijas, švaistom į šalis savus ir svetimus gyvenimus - džiaugsmus, meilę, gražiausius gyvenimo metus ir laisvę. O kad būtų lengviau išsitraukiam kaukę, užsidedam ir išdidžiai pareiškiam: „mes – laimingi žmonės”.
Kartą patekus į normomis apibrėžtą realybę, rodos, kelio atgal į laisvę nebelieka. Kaip ir dažnas širdyje laisvas suvaržytos visuomenės jaunuolis, pagrindinis „Haroldo ir Modės” spektaklio veikėjas mirtį mato kaip vienintelį būdą išsilaisvinti iš išgalvotų normų, pajausti laisvę, sužadinti gyvenimą. Kyla klausimai: „Kaip gyventi gyvenimą, kai mirtis jame atrodo įdomiausia?”, „Kaip gyventi tada, kai manai, kad neturi pasirinkimo?”, „Kaip gyventi, kai esi visiškai kitoks, nei kiti linkę manyti?”. Haroldas - šių dienų jaunuolio prototipas. Labiau susižavėjęs mirtimi nei gyvenimu, jaučiantis visuomenės ir turtingos snobės motinos spaudimą, jis tampa ant ribos stovinčiu jaunuoliu. Iš čia keliai tik du: paklusti visada diktuoti pasiruošusiam sociumui arba surasti savąjį laisvės kelią. Tačiau, kas gali suteikti įkvėpimą gyventi, kai mirtis rodosi esąs vienintelis būdas išlįsti iš taisyklių narvo?
„Haroldas ir Modė” - neeilinis kūrinys apie laisvės pasirinkimą. Jau pačiame pavadinime užkoduotas laisvės pojūtis, jame nesijaučia lyčių, susidaro įspūdis, kad Haroldas ir Modė yra viena lytis, o tarp jų - stipri dvasinė giminystė. Jie - du poliai, sugebantys formuoti aukštesnį pasaulėžiūros matmenį. Modė - tai maištas, nepaklusimas sociumo formuojamoms taisyklėms, Haroldas – jaunas žmogus, įkalintas nuostatose, bet vis dar ieškantis tikrojo savęs. Jie - lyg gyvenimas ir mirtis, tačiau ir visuma, be kurio vieno nebūtų įsivaizduojamas kitas. Kūrinio eigoje Haroldas tampa Modės įamžinimu, o Modė – Haroldo raktu į laisvę. Kartu jie – didžiulė jėga - autoriteto priešas ir normatyvo trintukas.
Pjesėje aprašoma 79-metės ir 19-mečio draugystės istorija, besirutuliojanti į meilę - sociume traktuojama kaip tabu - puikiai apibrėžia jaunystės protestą prieš visuomenės normas. Įsijautę į turtinančią draugystę, semdamiesi vienas iš kito to, ko trūksta jiems patiems, Haroldas ir Modė tampa neatskiriama vienas kito dalis, sugebanti peržengti autoritetą, nugalėti tuos, kurie toliau stengiasi įstumti juos į nuostatų narvą. Sujungę smalsumą ir žinias, gyvenimą ir mirtį, Modė ir Haroldas randa stebuklingą, o kartu ir paprastą receptą pasišalinti iš įsteigtos norminės tvarkos.
Meilės istorija tarp senos moters ir jauno vaikino žiūrovui iš pradžių kelia šleikštulį, vėliau - žavesį, verčiantį klausti, ar/kodėl MAN tai yra tabu? Kas formuoja normatyvą? Kas pasakė kaip turi būti? Taip spektaklis kreipiasi į žiūrovą, atrodo, šalina ketvirtąją sieną, įtraukia stebintįjį, kol galiausiai leidžia jam išgvildenti atsakymą – kaip gyventi gyvenimą? Dviejų veikėjų nepriimtina meilė - ryšys tarp maišto ir jaunystės - tampa fiziniu protesto įprasminimu. Jį jaučiame kiekvienas, kada nors pasipriešinęs ar bent kartą gyvenime susimąstęs, – „gyventi taip kaip pasakyta ar išdrįsti ieškoti to kas man patinka?”. Spektaklio eigoje istorija tampa manifestu jaunystei; laisvės simboliu, nepavaldžiu laikui; pavyzdžiu tiems, kurie vis dar ieško atsakymo ir veidrodžiu – jau pasirinkusiems laisvę.
Išsilaisvinti iš visuomenės taisyklių reiškia gyventi sudėtingesnį, bet pilnavertiškesnį gyvenimą, paaukoti metai iš metų kažkieno kito kurtą vertybių lauką, palaidoti tai, kas iki skausmo pažįstama, tačiau kartu ir išsaugoti savastį, drąsiai pasineriant į nuotykių pilną nežinomybę. Maištauti - ne tik priešintis, bet ir tvirtai jausti gyvenimą, jo trapumą, žinoti, kas esi iš tikrųjų, nebijoti jausti ir dalintis, kartais nepriimtinais, tačiau neišgalvotais jausmais. To kiekvieną mūsų moko Haroldo ir Modės draugystė, gebanti nugriauti visuomenės sienas ir pastatyti tiltus, atremti prikišamas sociumo nuomones ir įkvėpti gyvenimui, o ne egzistavimui.
Jau šį mėnesį, rugsėjo 28 dieną, Rita Urbonavičiūtė kartu su Užupio dramos teatro kolektyvu prikels „Haroldo ir Modės” fenomeną naujam gyvenimui. Režisierė kūrusi tokius spektaklius kaip „Bomba, arba Ariel“ pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę, „Mėšlungis“ pagal Kazį Sają bei Moljero „Skapeno klastos“ – Lietuvos publikai jau gerai pažįstama. Per savo kūrybinę veiklą sukūrusi daugybę spektaklių, TV laidų, pjesių vaikams - Rita Urbonavičiūtė atskleidžia, kad aktorių paieška šiam spektakliui truko ilgai. Surasti tinkamus aktorius šiam teatriniam darbui – sunki užduotis. Modę režisierė rinkosi net iš 15-os aktorių, o išpildyti vaidmenį pavyko vos vienai - Rimantai Krilavičiūtei, kuri per savo gyvenimą jau yra sukūrusi daugiau nei 50 teatrinių vaidmenų. Jaunojo Haroldo vaidmuo atiteko jaunam charizmatiškam aktoriui Pauliui Dragūnui. Spektaklyje vaidmenis taip pat atliks ir kiti patyrę aktoriai, tokie kaip Povilas Liubinas, Greta Dovydaitytė, Saulius Čėpla, Indrė Stonytė, Justas Vanagas bei Jurijus Mumyga. Visi kartu jie puikiai išpildo pagrindinę pjesės idėją.
Užupio dramos teatro spektaklis suteiks galimybę jaunajai kartai žvilgtelėti į legendine tapusia pjesę, o vyresniajai ne tik pavyks dar kartelį su nostalgija prisiminti šį įstabų teatrinį darbą, bet taip pat į jį pažvelgti nauju žvilgsniu.
Kalbama, kad nusileidus užsklandai kažkam, kaip ir Haroldui, pagaliau pavyks rasti atsakymą į itin sunkų, tačiau kartu ir paprastą klausimą – „kaip GYVENTI gyvenimą?”.
Spektaklis „Haroldas ir Modė“ bus rodomas Teatro Saloje, S. Stanevičiaus g. 24, Vilniuje.
Repertuaras: www.uzupioteatras.lt
Užrašė: Jonė Sąlygaitė
Studijuok paklausią specialybę, dirbk gerai apmokamą, nebūtinai mėgstamą, darbą, mylėk tą, kuris visuotinai priimtinas – amžiumi, lytimi, išvaizda, gimdyk vaikus – nori ar nenori. Neišsišok - jei esi moteris, nereikšk jausmų - jei esi vyras, elkis „pagal amžių”. Paklusk, tarnauk, atsuk kitą skruostą, atiduok duoklę valstybei, tėvams, religijai!
Mąstantys ar pasielgę priešingai nustatytoms taisyklėms rizikuojam tapti atstumtaisiais, užsitarnauti persona non grata etiketę, tapti sociumo parašte. Suvokę šią riziką ir išsigandę atstūmimo, susitaikom su realybe ir pamažu tampam apatiški, paleidžiam savo gyvenimo kontrolę, leidžiam tėvams, draugams, kunigams, psichologams ir nepažįstamiesiems spręsti kas mums geriausia. Širdies gilumoje laisvi - pradedam egzistuoti nuostatose ir tampam dar vienu suvaržytos visuomenės sraigtu, padedančiu šiam mechanizmui kurti naujas kopijas.
Taip ir varstom psichologo kabineto duris, diena iš dienos mąstom apie tai, kas būtų buvę, jei būtume nepaklusę, girdim apie nusižudžiusius draugus, kartais ir patys pamąstom, kad geriau jau mirti, buriamės į apatiškų sielų grupes. Kaip žiurkėnai sukamės vienam dideliam rate, aiškinam kaip reikia gyventi - nors patys nė velnio tuo netikim, gaminam savo kopijas, švaistom į šalis savus ir svetimus gyvenimus - džiaugsmus, meilę, gražiausius gyvenimo metus ir laisvę. O kad būtų lengviau išsitraukiam kaukę, užsidedam ir išdidžiai pareiškiam: „mes – laimingi žmonės”.
Kartą patekus į normomis apibrėžtą realybę, rodos, kelio atgal į laisvę nebelieka. Kaip ir dažnas širdyje laisvas suvaržytos visuomenės jaunuolis, pagrindinis „Haroldo ir Modės” spektaklio veikėjas mirtį mato kaip vienintelį būdą išsilaisvinti iš išgalvotų normų, pajausti laisvę, sužadinti gyvenimą. Kyla klausimai: „Kaip gyventi gyvenimą, kai mirtis jame atrodo įdomiausia?”, „Kaip gyventi tada, kai manai, kad neturi pasirinkimo?”, „Kaip gyventi, kai esi visiškai kitoks, nei kiti linkę manyti?”. Haroldas - šių dienų jaunuolio prototipas. Labiau susižavėjęs mirtimi nei gyvenimu, jaučiantis visuomenės ir turtingos snobės motinos spaudimą, jis tampa ant ribos stovinčiu jaunuoliu. Iš čia keliai tik du: paklusti visada diktuoti pasiruošusiam sociumui arba surasti savąjį laisvės kelią. Tačiau, kas gali suteikti įkvėpimą gyventi, kai mirtis rodosi esąs vienintelis būdas išlįsti iš taisyklių narvo?
„Haroldas ir Modė” - neeilinis kūrinys apie laisvės pasirinkimą. Jau pačiame pavadinime užkoduotas laisvės pojūtis, jame nesijaučia lyčių, susidaro įspūdis, kad Haroldas ir Modė yra viena lytis, o tarp jų - stipri dvasinė giminystė. Jie - du poliai, sugebantys formuoti aukštesnį pasaulėžiūros matmenį. Modė - tai maištas, nepaklusimas sociumo formuojamoms taisyklėms, Haroldas – jaunas žmogus, įkalintas nuostatose, bet vis dar ieškantis tikrojo savęs. Jie - lyg gyvenimas ir mirtis, tačiau ir visuma, be kurio vieno nebūtų įsivaizduojamas kitas. Kūrinio eigoje Haroldas tampa Modės įamžinimu, o Modė – Haroldo raktu į laisvę. Kartu jie – didžiulė jėga - autoriteto priešas ir normatyvo trintukas.
Pjesėje aprašoma 79-metės ir 19-mečio draugystės istorija, besirutuliojanti į meilę - sociume traktuojama kaip tabu - puikiai apibrėžia jaunystės protestą prieš visuomenės normas. Įsijautę į turtinančią draugystę, semdamiesi vienas iš kito to, ko trūksta jiems patiems, Haroldas ir Modė tampa neatskiriama vienas kito dalis, sugebanti peržengti autoritetą, nugalėti tuos, kurie toliau stengiasi įstumti juos į nuostatų narvą. Sujungę smalsumą ir žinias, gyvenimą ir mirtį, Modė ir Haroldas randa stebuklingą, o kartu ir paprastą receptą pasišalinti iš įsteigtos norminės tvarkos.
Meilės istorija tarp senos moters ir jauno vaikino žiūrovui iš pradžių kelia šleikštulį, vėliau - žavesį, verčiantį klausti, ar/kodėl MAN tai yra tabu? Kas formuoja normatyvą? Kas pasakė kaip turi būti? Taip spektaklis kreipiasi į žiūrovą, atrodo, šalina ketvirtąją sieną, įtraukia stebintįjį, kol galiausiai leidžia jam išgvildenti atsakymą – kaip gyventi gyvenimą? Dviejų veikėjų nepriimtina meilė - ryšys tarp maišto ir jaunystės - tampa fiziniu protesto įprasminimu. Jį jaučiame kiekvienas, kada nors pasipriešinęs ar bent kartą gyvenime susimąstęs, – „gyventi taip kaip pasakyta ar išdrįsti ieškoti to kas man patinka?”. Spektaklio eigoje istorija tampa manifestu jaunystei; laisvės simboliu, nepavaldžiu laikui; pavyzdžiu tiems, kurie vis dar ieško atsakymo ir veidrodžiu – jau pasirinkusiems laisvę.
Išsilaisvinti iš visuomenės taisyklių reiškia gyventi sudėtingesnį, bet pilnavertiškesnį gyvenimą, paaukoti metai iš metų kažkieno kito kurtą vertybių lauką, palaidoti tai, kas iki skausmo pažįstama, tačiau kartu ir išsaugoti savastį, drąsiai pasineriant į nuotykių pilną nežinomybę. Maištauti - ne tik priešintis, bet ir tvirtai jausti gyvenimą, jo trapumą, žinoti, kas esi iš tikrųjų, nebijoti jausti ir dalintis, kartais nepriimtinais, tačiau neišgalvotais jausmais. To kiekvieną mūsų moko Haroldo ir Modės draugystė, gebanti nugriauti visuomenės sienas ir pastatyti tiltus, atremti prikišamas sociumo nuomones ir įkvėpti gyvenimui, o ne egzistavimui.
Jau šį mėnesį, rugsėjo 28 dieną, Rita Urbonavičiūtė kartu su Užupio dramos teatro kolektyvu prikels „Haroldo ir Modės” fenomeną naujam gyvenimui. Režisierė kūrusi tokius spektaklius kaip „Bomba, arba Ariel“ pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę, „Mėšlungis“ pagal Kazį Sają bei Moljero „Skapeno klastos“ – Lietuvos publikai jau gerai pažįstama. Per savo kūrybinę veiklą sukūrusi daugybę spektaklių, TV laidų, pjesių vaikams - Rita Urbonavičiūtė atskleidžia, kad aktorių paieška šiam spektakliui truko ilgai. Surasti tinkamus aktorius šiam teatriniam darbui – sunki užduotis. Modę režisierė rinkosi net iš 15-os aktorių, o išpildyti vaidmenį pavyko vos vienai - Rimantai Krilavičiūtei, kuri per savo gyvenimą jau yra sukūrusi daugiau nei 50 teatrinių vaidmenų. Jaunojo Haroldo vaidmuo atiteko jaunam charizmatiškam aktoriui Pauliui Dragūnui. Spektaklyje vaidmenis taip pat atliks ir kiti patyrę aktoriai, tokie kaip Povilas Liubinas, Greta Dovydaitytė, Saulius Čėpla, Indrė Stonytė, Justas Vanagas bei Jurijus Mumyga. Visi kartu jie puikiai išpildo pagrindinę pjesės idėją.
Užupio dramos teatro spektaklis suteiks galimybę jaunajai kartai žvilgtelėti į legendine tapusia pjesę, o vyresniajai ne tik pavyks dar kartelį su nostalgija prisiminti šį įstabų teatrinį darbą, bet taip pat į jį pažvelgti nauju žvilgsniu.
Kalbama, kad nusileidus užsklandai kažkam, kaip ir Haroldui, pagaliau pavyks rasti atsakymą į itin sunkų, tačiau kartu ir paprastą klausimą – „kaip GYVENTI gyvenimą?”.
Spektaklis „Haroldas ir Modė“ bus rodomas Teatro Saloje, S. Stanevičiaus g. 24, Vilniuje.
Repertuaras: www.uzupioteatras.lt
Užrašė: Jonė Sąlygaitė
