Tragikomedija sudrebins teatro sceną
Naujųjų laikų dramos žanras tragikomedija - nėra
dažnas reiškinys nacionalinio teatro scenoje. Režisieriaus Vytauto Mikalausko
režisuotame spektaklyje „Spilki“ pagal žinomo šiuolaikinio rusų autoriaus Olego
Bogajevo pjesę parodomi šio žanro ypatumai, kas dar geriau išryškina ir
atskleidžia pjesės turinį.
Vaizdingi gėrio ir blogio išryškinimo aspektai ir demonstruojamos žmonių bendravimo spragos šeimoje ir visuomenėje dominuoja šio žanro spektaklyje. Režisierius panaudoja labai dinamišką aktorių vaidybą ir retoriką, sukuria ryškius skirtingų temperamentų ir skirtingų kartų personažų charakterius, atskleidžia pjesės tragikomiško turinį ir svarbiausius keliamų problemų momentus. Panaudodamas įvairias scenografijos priemones, skirtas atskirų personažų įvaizdžiui išryškinti, spektaklio veiksmui pagyvinti – tai ir dekoracijos, muzika, kostiumai ir kt. režisierius suteikia spektakliui spalvų ir daro patrauklų žiūrovui. Beveik kaip „Hamlete“ žiūrovas kartu su veikėjais priverčiamas susimastyti, kas gi čia vyksta ir užduoti klausimą „Būti ar nebūti?“.
Žmonių kasdienis gyvenimas su jų neišsprendžiamomis buitinėmis ir kitomis problemomis šiandiena dažniausiai yra nugramzdinamas kuo giliau kasdienėje rutinoje ir niekam nerūpi, todėl dažnai kai kurie žmonės lieka vieniši, nors apsupti artimų ir kitų žmonių, ir dėl nemokėjimo suprasti vienas kito ir nenoro padėti vienas kitam ir matyti artimo žmogaus ar kitų žmonių problemų paaštrina žmonių susvetimėjimą, nesugebėjimą ir nemokėjimą ar nenorą bendrauti. Kaip tik tai ir kaip tai atrodo ir kokios to pasekmės režisierius V.Mikalauskas parodo veiksmo tragikomedijoje „Spilki“ žiūrovui. Ypač ryškūs šiame spektaklyje režisieriaus Vytauto Mikalausko sukurti mokyklos direktoriaus Gerasimo Jefremyčiaus ir jo žmonos Marijos Petrovnos personažai, kurie išsiskiria veiksmo dinamiškumu, sarkazmu, priverčiantis žiūrovą ne tik nusišypsoti, bet ir juoktis. Manau, kad šis spektaklis sudomins žiūrovus.
Vaizdingi gėrio ir blogio išryškinimo aspektai ir demonstruojamos žmonių bendravimo spragos šeimoje ir visuomenėje dominuoja šio žanro spektaklyje. Režisierius panaudoja labai dinamišką aktorių vaidybą ir retoriką, sukuria ryškius skirtingų temperamentų ir skirtingų kartų personažų charakterius, atskleidžia pjesės tragikomiško turinį ir svarbiausius keliamų problemų momentus. Panaudodamas įvairias scenografijos priemones, skirtas atskirų personažų įvaizdžiui išryškinti, spektaklio veiksmui pagyvinti – tai ir dekoracijos, muzika, kostiumai ir kt. režisierius suteikia spektakliui spalvų ir daro patrauklų žiūrovui. Beveik kaip „Hamlete“ žiūrovas kartu su veikėjais priverčiamas susimastyti, kas gi čia vyksta ir užduoti klausimą „Būti ar nebūti?“.
Žmonių kasdienis gyvenimas su jų neišsprendžiamomis buitinėmis ir kitomis problemomis šiandiena dažniausiai yra nugramzdinamas kuo giliau kasdienėje rutinoje ir niekam nerūpi, todėl dažnai kai kurie žmonės lieka vieniši, nors apsupti artimų ir kitų žmonių, ir dėl nemokėjimo suprasti vienas kito ir nenoro padėti vienas kitam ir matyti artimo žmogaus ar kitų žmonių problemų paaštrina žmonių susvetimėjimą, nesugebėjimą ir nemokėjimą ar nenorą bendrauti. Kaip tik tai ir kaip tai atrodo ir kokios to pasekmės režisierius V.Mikalauskas parodo veiksmo tragikomedijoje „Spilki“ žiūrovui. Ypač ryškūs šiame spektaklyje režisieriaus Vytauto Mikalausko sukurti mokyklos direktoriaus Gerasimo Jefremyčiaus ir jo žmonos Marijos Petrovnos personažai, kurie išsiskiria veiksmo dinamiškumu, sarkazmu, priverčiantis žiūrovą ne tik nusišypsoti, bet ir juoktis. Manau, kad šis spektaklis sudomins žiūrovus.
