> Atgarsiai
1 2 3 4
Po spektaklio Mėšlungis Jeigu įkyriai klausinėtum
Prisipažinsiu, į spektaklį ateiti suviliojo atvira afiša, badanti akis nuogumu – bet spektaklyje nieko panašaus juk nebus? Neatspėjau. Buvo. Tik nieko panašaus, ko tikėjausi. Po spektaklio išeinu sutrikęs. Kas nutinka, kai skęsti gilyn? Tiesiog išeini. O kas nutinka, kai skęsti …
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
Jurgos Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“ Padėka žiūrovams
Už jūsų kelionę per Sibiro šalčiu sukaustytą Vilnių, už plojimus, ilgai vakar aidėjusius Šv. Kotrynos bažnyčioje, už jūsų pagarbą Jurgos Ivanauskaitės kūrybai. Už gyvą teatro akimirką. Iki kitų susitikimų. Užupio teatras ir režisierė Rita Urbonavičiūtė P. s. Nuoširdžiai dėkojame ir …
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
Naujamečio karnavalo svečiams
Dėkojame visiems Naujametinio karnavalo svečiams! Šauniai ir siautulingai pasitikome Drakono metus, puikiai papuotavome Verkių rūmuose ir pasilinksminome. Tikimės – tai gerų metų gera pradžia :) Jūsų Užupio teatro aktoriai ir Verkių rūmų dvasios...
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
Šv. Kotrynos bažnyčia Bomba, arba Ariel
Dėmesio! Šv. Kotrynos bažnyčia šildoma, laukiame jūsų spektaklyje. Spektaklis bus rodomas vasario 1 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Rinktis bilietus Bilietai.lt.
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
Akimirkos iš premjeros
Šį šeštadienį Užupio teatras į pasaulį išleido premjerą – šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“. Dėkui režisierei už išmintį, Jurgos šeimai – už pagalba, aktoriams – už stiprybę, dailininkėms – už šilumą, mūsų šeimoms – už palaikymą, draugams – …
Skaityti daugiu >>>
Skaityti daugiu >>>
PETICIJA prieš Paupio kultūros namų nugriovimą Vilniuje
Kviečiame visuomenę aktyviai išreikšti jūsų nuomonę. Peticijai galite pritarti čia: http://www.e-peticija.lt arba čia: http://www.peticijos.lt Vilnelės upės slėnyje, Užupio kaimynystėje, „Unesco“ saugomame Senamiestyje, kultūros paveldo apsuptyje plyti negyvenama 4,5 ha teritorija ir keliasdešimt pastatų. Čia ankščiau veikė legendinė AB „Skaiteks“ skaitliukų …
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
Po spektaklio „Skapeno klastos“ rugpjūčio 21 d. Palangoje
Žiūrovės atsiliepimas
Atostogaudama Palangoje (šiaip, esu iš teatro kultūroje gerai pasižymėjusių Biržų), pamačiau smagią raudoną afišą. Tai buvo legendinio spektaklio – „Skapeno klastos“ (Ž. B. Moljeras) skelbimas. Kadangi augau teatrinėje aplinkoje, netgi atostogaudama nevengiu spektaklių ir juos renkuosi mieliau, nei tipinį kurortinį koncertą pagal fonogramą.
Moljero kūrybos iš teatro iki tol nepažinojau – gimiau kiek per vėlai, kad pamatyti pirmąjį V. Čibirio pastatymą. Žinoma, šį vardą buvau girdėjusi. Juk su Moljeru, kad ir trumpai, tačiau supažindina dar mokykliniame suole.
Ėjau viena – draugų įkalbėti nepavyko, todėl buvo gana nedrąsu. Tačiau vos prasidėjus spektakliui supratau, kad esu ne viena – su manimi kartu yra TEATRAS. Jis savo šiltomis rankomis apkabina ir tame glėbyje visi tampa draugais, niekas nelieka vienišas.
Užupio teatras man buvo naujiena. Žinojau tik tiek – kad ši trupė atvyko iš Vilniaus. Todėl Užupio teatro pastatymas „Skapeno klastos“ man buvo tarsi graži pažinties pradžia.
Na, o dabar apie spektaklį. Turbūt visi žinote, kad veiksmas sukasi apie Skapeną – turtuolių ir ponų tarną. Jis apie pirštą vynioja visus: gobšius senius ir išlepusius jų vaikus. Kartais jo gudrybės atsiskleidžia, tačiau Skapenas sugeba išsisukti. O turtuoliai, kad ir kaip supykę, yra priversti prieš Skapeną pulti keliais ir VĖL maldauti pagalbos.
Labiausiai patiko paties Skapeno energija. Manau aktorius L. Barauskas idealiai tiko šiam vaidmeniui. Dar puikiai įkūnytas Zerbinetos vaidmuo. Nepatiko garso takelis, kuris kartais priešinosi su veiksmu scenoje, ir aktorių šokių ir laimės scenos gale – jos kiek užsitęsė.
Visumoje – „Skapeno klastos“ puikus spektaklis, pastatytas įdomios ir profesionalios komandos. Linkiu Užupio teatrui toliau augti, nesustoti, nepasiduoti ir tikiuosi kada susitikti Biržuose!
- Edita Dunčikaitė, Biržai
Moljero kūrybos iš teatro iki tol nepažinojau – gimiau kiek per vėlai, kad pamatyti pirmąjį V. Čibirio pastatymą. Žinoma, šį vardą buvau girdėjusi. Juk su Moljeru, kad ir trumpai, tačiau supažindina dar mokykliniame suole.
Ėjau viena – draugų įkalbėti nepavyko, todėl buvo gana nedrąsu. Tačiau vos prasidėjus spektakliui supratau, kad esu ne viena – su manimi kartu yra TEATRAS. Jis savo šiltomis rankomis apkabina ir tame glėbyje visi tampa draugais, niekas nelieka vienišas.
Užupio teatras man buvo naujiena. Žinojau tik tiek – kad ši trupė atvyko iš Vilniaus. Todėl Užupio teatro pastatymas „Skapeno klastos“ man buvo tarsi graži pažinties pradžia.
Na, o dabar apie spektaklį. Turbūt visi žinote, kad veiksmas sukasi apie Skapeną – turtuolių ir ponų tarną. Jis apie pirštą vynioja visus: gobšius senius ir išlepusius jų vaikus. Kartais jo gudrybės atsiskleidžia, tačiau Skapenas sugeba išsisukti. O turtuoliai, kad ir kaip supykę, yra priversti prieš Skapeną pulti keliais ir VĖL maldauti pagalbos.
Labiausiai patiko paties Skapeno energija. Manau aktorius L. Barauskas idealiai tiko šiam vaidmeniui. Dar puikiai įkūnytas Zerbinetos vaidmuo. Nepatiko garso takelis, kuris kartais priešinosi su veiksmu scenoje, ir aktorių šokių ir laimės scenos gale – jos kiek užsitęsė.
Visumoje – „Skapeno klastos“ puikus spektaklis, pastatytas įdomios ir profesionalios komandos. Linkiu Užupio teatrui toliau augti, nesustoti, nepasiduoti ir tikiuosi kada susitikti Biržuose!
- Edita Dunčikaitė, Biržai
Impresijos po „Užupio teatro“ spektaklio „Mėšlungis“
Nesu dažna spektaklių viešnia, tačiau neseniai matytas „Užupio teatro“ spektaklis „Mėšlungis, arba pasivažinėjimas dviračiais“, pastatytas pagal to paties pavadinimo Kazio Sajos pjesę, sukėlė įvairių minčių ir jausmų, kuriuos norėčiau aprašyti. Galbūt šis spektaklio įvertinimas pasirodys įdomus besiruošiantiems pamatyti minėtą spektaklį arba norintiems kartu padiskutuoti apie šį „Užupio teatro“ režisierės Ritos Urbonavičiūtės pastatymą.
Pirmas pasilikęs įspūdis po spektaklio – artima, sava, lietuviška – istorija. Džiugu, kad pjesės autorius žymus rašytojas Kazys Saja. Tiesa, teko susipažinti ir su pačia pjese, kuri buvo publikuota dar 1989 metais knygoje „Kentaurų imtynės: mažos ir didelės pjesės“. Devintajame dešimtmetyje parašyta pjesė neištirpo šiuolaikinių menininkų rankose. Kūrinio istorija išties novatoriška, intriguojanti, pralenkianti laiką savo minties raiškos drąsa. Skaitant Kazio Sajos kūrinį nuo šiol istorijos veikėjai Vytautas Kentra ir jo jaunutė žmona Elija prabyla jaunų ir talentingų aktorių Lino Barausko ir jo scenos partnerės Rasos Strauzaitės balsais.
Spektaklyje, neretai su humoro prieskoniu, pasakojamas tragiškas Vytauto Kentros gyvenimo įvykis. „Erelis“ Kentra draugų kompanijos išgertuvių metu dėl savo atsainaus elgesio praranda žmoną. Elija – kukli, romantiška būtybė, santuokos metu greitai nuvytusi it laukų gėlė stikliniame karste. Ironiška, bet juk paprastai taip ir būna – gyvenimas suveda kuklias merginas ir dominuoti mėgstančius vyrus. Nors spektaklyje gvildenanama sena kaip pasaulis vyro ir moters bendrabūvio tema – meilė ir neapykanta – talentingų aktorių suvaidinta buitinė drama atveria turtingą jausmų ir emocijų pasaulį. Kietas kaip uola sutuoktinis Kentra išgirsta ilgai gniaužtą žmonos Elijos išpažintį. Šio pokalbio Elija troško jau seniai, tačiau taip ir nesugebėjusi prasilaužti į sutuoktinio širdį, ji paskutinį kartą jį prakalbina vizijose. Kentra dialogo metu juokauja, vengdamas tiesaus žvilgsnio į savo klaidas, tačiau galiausiai lieka sugniuždytas išgirstos tiesos akivaizdoje.
Manau, spektaklį pamatyti būtų verta jaunavedžiams, nes jis atskleidžia esminę santuokinio gyvenimo tiesą – sutuoktiniai turi išmokti kalbėtis vienas su kitu. Juo labiau, kad gyvename XXI a. visuomenėje, kurioje dominuoja spausdintinis ar virtualioje erdvėje pakibęs žodis. Teko skaityti viename moksliniame straipsnyje vieno Amerikos sociologų tyrimo išvadą – tėvai su vaikais per dieną kalbasi septynias minutes. Vargu, ar šis laikas pakankamas pažinti vaiką, užmegzti stiprius emocinius ryšius su savo atžala. Dabartinių laikų fenomenas, dažnai įvardijamas žmonių santykių susvetimėjimo terminu, praskrodė mūsų visuomenę ir pasikėsino į jautriausią jos dalį – šeimą. Nežinau, ar Kentras būtų išgelbėjęs šeimoje gimęs kūdikis, tačiau galbūt tragedijos išvengti būtų padėjęs žodis.
Summa summarum, paprasta istorija, keletas daiktų scenoje, originali muzika, gyvąjį planą papildančios projekcijos – kuklus kamerinis spektaklis turtingu turiniu – taip įvardinčiau šį „Užupio teatro“ spektaklį.
Skirmantė Klimčiukaitė
Pirmas pasilikęs įspūdis po spektaklio – artima, sava, lietuviška – istorija. Džiugu, kad pjesės autorius žymus rašytojas Kazys Saja. Tiesa, teko susipažinti ir su pačia pjese, kuri buvo publikuota dar 1989 metais knygoje „Kentaurų imtynės: mažos ir didelės pjesės“. Devintajame dešimtmetyje parašyta pjesė neištirpo šiuolaikinių menininkų rankose. Kūrinio istorija išties novatoriška, intriguojanti, pralenkianti laiką savo minties raiškos drąsa. Skaitant Kazio Sajos kūrinį nuo šiol istorijos veikėjai Vytautas Kentra ir jo jaunutė žmona Elija prabyla jaunų ir talentingų aktorių Lino Barausko ir jo scenos partnerės Rasos Strauzaitės balsais.
Spektaklyje, neretai su humoro prieskoniu, pasakojamas tragiškas Vytauto Kentros gyvenimo įvykis. „Erelis“ Kentra draugų kompanijos išgertuvių metu dėl savo atsainaus elgesio praranda žmoną. Elija – kukli, romantiška būtybė, santuokos metu greitai nuvytusi it laukų gėlė stikliniame karste. Ironiška, bet juk paprastai taip ir būna – gyvenimas suveda kuklias merginas ir dominuoti mėgstančius vyrus. Nors spektaklyje gvildenanama sena kaip pasaulis vyro ir moters bendrabūvio tema – meilė ir neapykanta – talentingų aktorių suvaidinta buitinė drama atveria turtingą jausmų ir emocijų pasaulį. Kietas kaip uola sutuoktinis Kentra išgirsta ilgai gniaužtą žmonos Elijos išpažintį. Šio pokalbio Elija troško jau seniai, tačiau taip ir nesugebėjusi prasilaužti į sutuoktinio širdį, ji paskutinį kartą jį prakalbina vizijose. Kentra dialogo metu juokauja, vengdamas tiesaus žvilgsnio į savo klaidas, tačiau galiausiai lieka sugniuždytas išgirstos tiesos akivaizdoje.
Manau, spektaklį pamatyti būtų verta jaunavedžiams, nes jis atskleidžia esminę santuokinio gyvenimo tiesą – sutuoktiniai turi išmokti kalbėtis vienas su kitu. Juo labiau, kad gyvename XXI a. visuomenėje, kurioje dominuoja spausdintinis ar virtualioje erdvėje pakibęs žodis. Teko skaityti viename moksliniame straipsnyje vieno Amerikos sociologų tyrimo išvadą – tėvai su vaikais per dieną kalbasi septynias minutes. Vargu, ar šis laikas pakankamas pažinti vaiką, užmegzti stiprius emocinius ryšius su savo atžala. Dabartinių laikų fenomenas, dažnai įvardijamas žmonių santykių susvetimėjimo terminu, praskrodė mūsų visuomenę ir pasikėsino į jautriausią jos dalį – šeimą. Nežinau, ar Kentras būtų išgelbėjęs šeimoje gimęs kūdikis, tačiau galbūt tragedijos išvengti būtų padėjęs žodis.
Summa summarum, paprasta istorija, keletas daiktų scenoje, originali muzika, gyvąjį planą papildančios projekcijos – kuklus kamerinis spektaklis turtingu turiniu – taip įvardinčiau šį „Užupio teatro“ spektaklį.
Skirmantė Klimčiukaitė
Zyplių dvaro spektaklio akimirkos
Užupio dramos teatras birželio 28 d. atidarė Lietuvos dvarų vasaros festivalį, kurio spektaklis Skapeno klastos nepaliko abejingų. Užupio dramos teatras nori širdingai padėkoti visai Zyplių dvaro administracijai už šiltą ir nuoširdų priėmimą, bei barokinio teatro tradicijų puoselėjimą. Tariame ačiū ir Zyplių …
Skaityti daugiau >>>
Skaityti daugiau >>>
