> Atgarsiai
1 2 3 4
Skaitymai kėlė filosofinę diskusiją
Liepos 21 d. vakarą pačioje Vilniaus širdyje – „Fluxus ministerijoje“ rutuliojosi J. Ivanauskaitės pjesės „Bomba arba Ariel“ veikėjų likimai. Rita Urbonavičiūtė ir Užupio teatro aktoriai dovanojo pirmuosius pjesės skaitymus ir galimybę prisidėti prie naujai kuriamo teatro darbo.
Begalinis aktorių atsidavimas ir Vilniuje pakilusi audra sukūrė stebuklingą atmosferą. Po skaitymų tarp susirinkusių žiūrovų netgi užvirė filosofinė diskusija – kas yra religija? Kas yra krikščionybė…? Buvo galima išgirsti minint ir kontroversiškąja „Šėtono bibliją“. Trys Užupio teatro aktoriai – Aurimas Blaževyčius, Rasa Strauzaitė ir Linas Barauskas atsakė į keletą klausimų apie „Bomba arba Ariel“, aktoriaus darbą. Kuo „Bomba arba Ariel“ išsiskiria iš kitų Užupio teatro darbų? Aurimas Blaževyčius: Tai gilus spektaklis. Jame pilna filosofijos, misticizmo, religijos ir mitologijos. Jis isškirtinis tuo, kad būtent jo metu bus galima pamatyti, kaip lengvai gali pasikeisti žmonių požiūris i aplinkinius, jam artimus žmones, kad žmogus, turėdamas savo, svajoja apie visai kitus dalykus ir nesupranta, kad tai, ką turi šalia yra tas tikrasis jo žmogus… Rasa Strauzaitė: Manau, jog pjesės pavadinimas jau daug ką pasako, – tai BOMBA (šypsosi). Labai didelis prisilietimas prie mirties. Žavu. Nepatirta. Baugu. Laisva. Lengva. Skaudu. Linas Barauskas: Išsikiria kuo, kad šiuolaikinis, aktualus ir žiūrovas, mano manymu, visą spektaklį bus prikaustytas prie kėdės, jausime jų alsavimą (šypsosi). Jūsų nuomone – kokia „Bomba arba Ariel“ pjesės pagrindinė mintis? Aurimas Blaževyčius: Tikėjimas. Tikėjimas kuo? Dievu, religija, savo ar kitų įsitikinimais, mamos, tėčio ar artimo žmogaus meile… Galų gale, tikėjimas savo pasirinktu gyvenimo keliu. Ar tu tvirtai žengi per gyvenimą savu keliu? Ar vis dar abejoji, jog suklydai ir nuėjai šunkeliais?.. Rasa Strauzaitė: Tikėjimas. Nebūtinai tikėjimas Dievu, tiesiog tikėjimas. Linas Barauskas: Šios pjesės pagrindinė mintis – tikėjimas plačiąja prasme. Šių laikų žmonės tarsi vaikšto užrištom akim, užkištom ausim ir užvertom burnom. Reikėtų stabtelėti bent minutei. „Bomba arba Ariel“ atsiskleidžia nepatirta veikėjų meilė. J. Ivanauskaitė yra pasakusi, jog meilė gali išgelbėti net blogiausiuose situacijose, „meilė ir yra didžiausia priešybė mirčiai“. Ką aktoriui duoda meilė? Aktorius be meilės..? Aurimas Blaževyčius: Meilė kam? Manau, kiekvienas žmogus myli, bet nevisi supranta, kad myli. Ne visi vienodai ir supranta pasakymą MEILĖ. Aktorius (vaidintojas) – taip pat žmogus, taip pat myli, myli savo mamą ir tėtį, myli sau artimą žmogeliuką, myli darbą, myli sceną, o svarbiausia – myli savo kuriamą vaidmenį. Jei meilės nebus, nebus ir tinkamo rezultato. Rasa Strauzaitė: Aktoriui meilė atveria kelius kūrybai. Aktorius be meilės… Manau, jog be meilės nebūtų nieko. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be to jausmo. Kalbu ne apie dviejų žmonių meilę, kalbu apie meilę globaliai. Taip, ji tikrai gali išgelbėti net ir blogiausiose situacijose… Linas Barauskas: Aktorius be meilės… Tuomet jam neverta būti teatre. O jei rimtai, tai aktorius turi turėti visas gerasias ir blogasias žmogaus savybes. Kaip kitaip jis sukurs vaidmenį, jei trūks nors vienos grandies? Dėl meilės, žinoma, kad tai yra galingiausias ginklas, kuris yra stipresnis net už tanko jėgą. Bet kartais šių laikų žmonės šį termimą naudoja automatiškai, net nesuvokdami jo reikšmės. Kaip sakoma šioje pjesėje, tai tik žodis, bet už jo slypi visai kita erdvė. Kaip manote, kokiems žiūrovams skirta ši pjesė? Kam rekomenduotumėte su ja susipažinti? Aurimas Blaževyčius: Manau, susipažinti turėtų visi, tiek paaugliai, tiek kiek ūgtelėję žmogeliukai (šypsosi). Tikiuosi, kad pjesė padės pajausti, pamatyti ir surasti ar įsitikinti būtent jam skirtu gyvenimo keliu. Suvokti, kad ne viskas, ką turi šiandien aplink save, yra tavo ir tikra… O gal kas tavo – slypi už gretima esančių durų?.. Rasa Strauzaitė: Tai pjesė tiems kurie myli ir tiems kuriems maža meilės. Tiems kurie tiki ir netiki, tiems kurie laukia, kurie ieško atsakymų, tiems kurie trokšta kažko daugiau nei penkios darbo dienos ir savaitgaliai „atsipalaidavimui”… Linas Barauskas: Kartais reikia žmones pastatyti ekstremalią situaciają kaip šioje pjesėje. Tam, kad iškeltų klausimus, į kuriuos jiems būtų atsakyta. |
          |
Žiūrovų atsiliepimai po J. Ivanauskaitės pjesės „Bomba arba Ariel“ skaitymų liepos 21 d.
Išties, parašyti trumpą atsiliepimą mainais į tokį puikų skaitymą, pakankamai netradicinėje, išskirtinai jaukioje aplinkoje – vienas juokas. Rašyčiau ir rašyčiau, jei kas pasiūlytų, net ir perpus menkesnį atlygį.
Teatro komandai, dar net neprasidėjus skaitymui, o žiūrovui neįžengus į stebuklingą nuotaiką spinduliuojančią salytę, pavyko sukurti draugišką, jaukią bei savą atmosferą. Kai žiūrovas peržengia slenkstį iš kasdienio gyvenimo į gundantį teatro pasaulį su šypsena – pusę darbo jau padaryta! Aktorių darbas – puikus. Dėmesį aktreipė tai, jog jauno šviesiaplaukio vaikinuko personažas neatsiskleidė, tikiuosi jam pavyks antroje dalyje (arba galbūt šiam personažui atskleisti reikalinga neverbalinė kalba, veiksmai, kuriuos pavogė etiketė „skaitymas“). Kiti personažai ir santykiai tarp jų ganėtinai tradiciniai (stereotipinė mama, stereotipinė dukra ir kunigas stereotipinis), tad kaip ir nekyla su jais sietinų klausimų. Smagu, jog pasirinkote lietuvių rašytojos pjesę! Nekantrauju pamatyti spektaklį! - Rimvydas Černiauskas Kol dangaus gyventojai laisto žemę, vieni bando kuo skubiau nuo to (ne itin vargano krapnojimo tuoj tuoj virsiančio liūtimi) pasislėpti po, kad ir braškančiais, skėčiais, kas keiksnojasi, bet prisidengęs išpuoselėtai žele sumodeliuotus plaukus kompiuterio dėklu, lekia į artimiausią kavinę, o kas tiesiog nusišypsojęs ir nusiavęs sandalus ar kokį kitą „buitikiškesnį“ apavą, braido gatvių jūra. Taip nežinia, kur eitum, bet tąvakar ausis buvo pasiekusi žinia, jog „Užupio teatras“ rengia Jurgos Ivanauskaitės pjesės „Bomba arba Ariel“ skaitymus. Lig šiol sunku suprasti, kodėl ši moteris daugelio buvo praminta ragana. Man ji visada primindavo angelą ugninės spalvos plaukais. Angelą, kuris vis dėlto neužsibuvęs ilgai žemėje, nusprendė, kad geriau viską stebėti iš aukštėlesnio aukšto. Ir galų gale, nebebūti aplaistomai, o laistyti pačiai. Taip gal net užsiauginti medį, o gal net ugninės spalvos angelą. Vos tik įžengus į erdvę, kurioje turėjo vykti skaitymai, nusišypsojau, tarsi taip pasisveikindama su Ja, kuri šįvakar (tuo nė neabejoju) laisto. Jai čia būtų patikę. Viskas paprasta, jauku ir svarbiausia – be jokios pompastikos. Keletas video, menantys Jurgą. Šmaikštumo bei jautros prieskonis. Varpelis. Pasisveikinimo žodis ir pagaliau tai, kas laukta – skaitymai. Negaliu sakyti, kad tikėjausi daug. Tiesiog esu linkusi visad kuo mažiau tikėtis, kad suteikčiau galimybę pasidžiaugti didesniu radiniu. Mėgstu rasti atrasti. Radau? Galbūt… O dar tiksliau: parodys laikas. Banali frazė? Sutinku, bet velniškai teisinga. Visų pirma labai daug kas priklauso nuo skaitymų tikslo. Kodėl jie buvo rengiami? Čia atsakymų susigalvojau begales. Vieji jų pateisino skaitymų publikavimą žiūrovui, kiti – nelabai. Tad pasilieku tuos, kurie teisina. Jau iš skaitymų paaiškėjo keli miniatiūriniai režisūros sprendimai, bet apie juos dar per anksti kalbėti. Skaitymų metu nori nenori, dėmesys skiriamas aktoriaus meistriškumui, personažui ir personažų logikai bei bendrystei. Nudžiugino: Saulius Čėpla, Linas Barauskas ir Margarita Žiemelytė, kurie nuolat stengėsi vesti ištisinę liniją ir nepaisant keleto techninių ( žodžiai) nukrypimų, ją vedė nuolat. Taip pat juntami personažų charakteriai. Tereiktų juos pašlifuoti, kad iš deimantų virstų briliantais ir, mano nuomone, jie spektaklį savimi labai praturtins. Žinoma, jei bendravimas nepaves. Spektaklis tikrai pavyks. Tą, ko gero, liudijo griaustinis, dar labiau sukilęs lietus. Tai tarsi pjesės palaiminimas. Ir ne bet kokio baltojo pūkuoto skraiduolio, o angelo ugninės slapvos plaukais. Belieka tuo šventai tikėti ir laukti tęsinio… O jis juk įvyks? -Andra Kavaliauskaitė |
    |
Uždaros spektaklio peržiūros atsiliepimai
|
        |
Akimirkos iš premjeros
Šį šeštadienį Užupio teatras į pasaulį išleido premjerą – šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“. Dėkui režisierei už išmintį, Jurgos šeimai – už pagalba, aktoriams – už stiprybę, dailininkėms – už šilumą, mūsų šeimoms – už palaikymą, draugams – už kantrybę. Ir Jurgai – už šviesą. Dėkui visiems, be kurių ši premjera nebūtų atvėrusi geležimi kaustytų Šv. Kotrynos bažnyčios durų. Radęs šviesą, privalai ją nešti. To ir linkiu mums visiems.
Užupio teatro vadovė Perduodame keletą atsiliepimų ir linkėjimų. Šv. Kotrynos bažnyčios skliautai gaudė nuo susirinkusių žiūrovų aplodismentų, kurie dar ilgai po spektaklio dėkojo teatro aktoriams ir režisierei Ritai Urbonavičiūtei. Teatro spektaklis bažnytinėje erdvėje – išties neįprastas įvykis. Ir šis režisierės sprendimas pasiteisino su kaupu. Muzika bažnyčioje kviečia susikaupti, žodžiai – įsiklausyti. O čia, šiame spektaklyje, buvo visa tai ir dar daugiau. Nuo pradžių iki galo žiūrėjau spektaklį sulaikiusi kvapą ir kiekvienas aktoriaus žodis skambėjo tarsi išpažintis: pjesės veikėjų, kunigo, mano… Iki pat gilumos perpjovė ir privertė sau pačiai išpažintį tiesas, kurioms anksčiau įsileisti vidun trūko drąsos. Tos drąsos Jurgos tekstuose ir šviesos aktorių akyse buvo tiek, kad užteko kiekvienam salėje sėdinčiam dar nesuakmenėjusios sielos žmogui. Esu laiminga galėjusi išvysti giliamintį, tikrąjį, grynąjį teatrą. Viduje liko dalelė šviesos. Tikiu – ilgam. Irena Stonienė Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro aktyvas sveikina Užupio teatro kolektyvą, aktorius ir režisierę spektaklio pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę „Bomba arba Ariel“ premjeros proga. Dėkojame už gražią iniciatyvą minint Jurgos 50-metį. Linkime teatrui tolesnės sėkmės. Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras Nuoširdžiai dėkojame už malonų kvietimą ir galimybę prisiliesti prie Aukštojo Meno. Puikus spektaklis! Su geriausiais linkėjimais ir pagarba Užupio teatrui ir jo kūrėjams. Eglė ir Vytautas Juozapaičiai Apie mus rašo: delfi.lt: J. Ivanauskaitės 50-mečio proga buvo išpildytas kūrėjos noras 15min.lt: Jurgai Ivanauskaitei atminti – „Užupio teatro“ premjera balsas.lt: J. Ivanauskaitės 50-mečiui – pjesė apie tikėjimą ir žmog |
        |
Po spektaklio Mėšlungis
Jeigu įkyriai klausinėtum
Prisipažinsiu, į spektaklį ateiti suviliojo atvira afiša, badanti akis nuogumu – bet spektaklyje nieko panašaus juk nebus? Neatspėjau. Buvo. Tik nieko panašaus, ko tikėjausi.
Po spektaklio išeinu sutrikęs. Kas nutinka, kai skęsti gilyn? Tiesiog išeini. O kas nutinka, kai skęsti savo gyvenimu? Ten – kelionė ilgesnė negu į mirtį, kelionei į ten, reikia laiko. Kitąryt, kai mintys jau grįžtą į kasdienybės bėgius, sėdžiu ir mąstau apie aktorių atsidavimą teatrui ir apie pačio spektaklio mintis – tai scena iš gyvenimo, kurią lyg pats būčiau išgyvenęs, lyg pats būčiau ten išties buvęs – tą akimirką realybė apsikeitė vietomis su scena.
Ir jeigu paklaustum manęs, kas buvo spektaklyje, aš atsakyčiau – nueik ir pamatysi.
Ir jeigu vis neatlyžtum ir įkyriai klausinėtum, sakyčiau, kad spektaklis yra apie gyvenimą ir santykius. Apie vyro ir moters santykius, apie tai, kaip mūsų išdidumas atima iš mūsų ramybę ir džiaugsmą. Apie tai, kad mes visgi mylime, nors kartais tiesiog nemokame mylėti. Apie tai, kad trokštame to, ko neturime, o ką turime – jau nebevertiname. Tai spektaklis apie klaidas, kurias aš ir tu esame padarę. O gal dar spėsiu jas ištaisyti?
Tiesiog pagal Igną
Po spektaklio išeinu sutrikęs. Kas nutinka, kai skęsti gilyn? Tiesiog išeini. O kas nutinka, kai skęsti savo gyvenimu? Ten – kelionė ilgesnė negu į mirtį, kelionei į ten, reikia laiko. Kitąryt, kai mintys jau grįžtą į kasdienybės bėgius, sėdžiu ir mąstau apie aktorių atsidavimą teatrui ir apie pačio spektaklio mintis – tai scena iš gyvenimo, kurią lyg pats būčiau išgyvenęs, lyg pats būčiau ten išties buvęs – tą akimirką realybė apsikeitė vietomis su scena.
Ir jeigu paklaustum manęs, kas buvo spektaklyje, aš atsakyčiau – nueik ir pamatysi.
Ir jeigu vis neatlyžtum ir įkyriai klausinėtum, sakyčiau, kad spektaklis yra apie gyvenimą ir santykius. Apie vyro ir moters santykius, apie tai, kaip mūsų išdidumas atima iš mūsų ramybę ir džiaugsmą. Apie tai, kad mes visgi mylime, nors kartais tiesiog nemokame mylėti. Apie tai, kad trokštame to, ko neturime, o ką turime – jau nebevertiname. Tai spektaklis apie klaidas, kurias aš ir tu esame padarę. O gal dar spėsiu jas ištaisyti?
Tiesiog pagal Igną
Spektaklio Skapeno klastos akimirkos
Užupio dramos teatro komedija Skapeno klastos gegužės mėnesį sudrebino Lietuvos rusų dramos teatro salę. Daug keliavęs ir daug ko matęs Skapenas žiūrovų prašymu grįžo ir į Vilnių. Spektakliui buvo pasirinkta Lietuvos Rusų dramos teatro salė menanti XIX-ąjį amžių. Legendinis Moljero kūrinys šioje salėje, rodęs, tarsi sugįžęs į savo namus, ten kur ir turėtų būti. Aktorių vaidybos, barokinių kostiumų, šviesos žaismo, puikios akustikos ir pokštų derinys nepaliko abejingų. Betarpiškas personažų bendravimas su žiūrovais, leido pasijusti pačio vyksmo dalimi. Vienam iš žiūrovų pasisekė paragauti ir aktoriaus duonos. Skapeno energija liejosi per kraštus, o aktorius Linas Barauskas dar kartą profesionaliai įkūnijo šį turtuolių ir ponų tarną.
Spektaklio pertraukos metu žiūrovai projekcijose galėjo išvysti, o kiti galbūt ir prisiminti, Jaunimo teatro reižsieriaus Vytauto Čibirio 1968 metų pirmojo Skapeno klastų spektaklio pastatymą Lietuvoje.
Po spektaklio žiūrovai dar ilgai plojo, juokėsi, aptarinėjo, bei citavo spektaklyje išgirstus pokštus.
Spektaklio pertraukos metu žiūrovai projekcijose galėjo išvysti, o kiti galbūt ir prisiminti, Jaunimo teatro reižsieriaus Vytauto Čibirio 1968 metų pirmojo Skapeno klastų spektaklio pastatymą Lietuvoje.
Po spektaklio žiūrovai dar ilgai plojo, juokėsi, aptarinėjo, bei citavo spektaklyje išgirstus pokštus.
Spektaklio „Skapeno klastos“ Palangoje atgarsiai
Užupio dramos teatras liepos 31 d. lankėsi Palangoje, kurio spektaklis „Skapeno klastos“ nuostabiai praėjo. Žiūrovai plojo atsistoję. Tai buvo proga pamatyti trupės profesionalumą ir nuoširdumą. Pasirodo tikras menas šiuolaikiniam žiūrovui irgi yra priimtinas!
Pasak aktoriaus F. Jakšio dabartinis spektaklio pagrindinis vaidmuo Skapenas neatsilieka nuo senojo pagrindinio vaidmens (R. Butkevičius) ir netgi pranoksta senąjį. Dabartinis spektaklio pastatymas yra skirtas aktoriaus R. Butkevičiaus atminimui.
Na, o dienoraščio autorius sako iki kito susitikimo, kuris bus rugpjūčio 24 d., Taujėnų dvare.
Pasak aktoriaus F. Jakšio dabartinis spektaklio pagrindinis vaidmuo Skapenas neatsilieka nuo senojo pagrindinio vaidmens (R. Butkevičius) ir netgi pranoksta senąjį. Dabartinis spektaklio pastatymas yra skirtas aktoriaus R. Butkevičiaus atminimui.
Na, o dienoraščio autorius sako iki kito susitikimo, kuris bus rugpjūčio 24 d., Taujėnų dvare.