Interviu su spektaklio "Pavojingi ryšiai" režisiere Rita Urbonavičiūte
Režisierė Rita Urbonavičiūtė
Pirmą kartą Lietuvos scenoje pasaulinės klasikos drama, - sukurtas spektaklis pagal Pierre Choderlos de Laclos (1741-1803) laiškus „Pavojingi ryšiai“.
Šia proga kalbinu spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
Kodėl nestatėte avangardinio spektaklio, o pasirinkote klasiką?
Galbūt atėjo laikas. Postmodernas, modernas ir avangardas mano kūrybinėj biografijoj – jau praeitis. Nusprendžiau mesti sau iššūkį ir pastatyti pasaulyje pripažintą tikrai aukšto lygio klasikinį kūrinį. Pierre Choderlos de Laclos „Pavojingi ryšiai“ - tai kūrinys, per psichologinę dramą, atveriantis žmogaus jausmus. Dramos personažai išgyvena gilias psichologines variacijas.
Man klasikinio kūrinio išpildymas reikalauja aukščiausio lygio žinių bei profesinių paslapčių. Juk norint suimprovizuoti Johaną Sebastianą Bachą, reikia meistriškai sugroti partitūrą.
Dar viena priežastis, dėl kurios ėmiausi šio darbo – tai pagrindinio vaidmens atlikėja, teatro aktorė Margarita Žiemelytė. Ši aktorė yra virtuoziškai įvaldžiusi aktorinį meistriškumą, puikiai jaučia medžiagą ir kelia pasigėrėjimą savo vaidyba. Margarita nuostabiai vaidina net užsisukusi į žiūrovą nugara, o tai ir yra aukščiausio lygio aktorinis meistriškumas bei aukštas profesinis pasirengimas.
Taip pat susirinko talentingų aktorių komanda, kurie sugebėjo puikiai perteikti sumanytas idėjas.
Kas sunkiausia buvo statant šį kūrinį?
Kadangi Užupio dramos teatras nėra finansuojamas nei Lietuvos kultūros ministerijos, nei Lietuvos kultūros fondo, tai sunkiausia buvo sukaupti lėšas pastatymui. Prabanga dvelkianti medžiaga, ištaigingi kostiumai ir dekoracijos reikalavo laikmečio sąlygų. Sunku buvo ir tai, kad tokį spektaklį reikėjo pritaikyti baroko laikmečiui alternatyvioje erdvėje „Teatro Saloje“.
Kuriate teatre jau dvidešimt metų. Ar šiuolaikiniai žiūrovai skiriasi?
Dar prieš dvidešimt ar penkioliką metų, žiūrovai buvo naivesni, labiau viskuo tikėjo. Dabartiniai žiūrovai, nors ir įkalinti laike, yra drąsesni, moka atsirinkti. Taip pat manau, kad dabartiniai žiūrovai pasiilgę pamatinių vertybių, klasikinės dramos ir tikrojo teatro auros. Jiems įdomi baroko (XVIIa. - XVIIIa.I p.) epocha ir tai, ką ji atneša mūsų amžiui.
Kas yra teatras žiūrovui?
Teatras – dvasinė žmogaus tvirtovė. Mano manymu, teatras turėtų būti sielovados namai, nors ne visada taip yra. Siela gali būti mirtinga, todėl ją reikia nuolat puoselėti ir saugoti. Juk žiūrovas visada yra daugiau ar mažiau mąstantis ir jaučiantis. Tik teatre drąsiai atskleidžiami tikri jausmai. Teatras – tikrų jausmų vieta.
Ko norėtumėte palinkėti premjeros žiūrovams?
Pirmiausia žiūrovų laukia klasikinė psichologinė drama, stiprūs dialogai, gera aktorių vaidyba. O teatro klasikos gurmanų laukia dvasinis, estetinis pasitenkinimas, persikėlimas į baroko – rokoko laikotarpį ir kartu su aktoriais, psichologinės dramos išgyvenimas. Spektaklis turėtų būti įdomus tiems, kas neabejingas įsiskverbimo į žmogaus sielą ir jausmų pažadinimo temai. Na o baroko epochos gerbėjams norėčiau palinkėti, kad neieškotų teatre vien tiktai pramogos, laikinumo, o ieškotų savo neatskleistų jausmų, analizuotų savo gyvenimą bei atvertų dvasinę būseną. Kad žmogus per teatrą ieškotų savo dvasinės misijos, aukštesnių jėgų, kurios įprasmina visatą. Linkiu, kad žmogus būdamas teatre eitų į dialogą su savo siela ir protu, galėtų save atpažinti.
Dėkoju už pokalbį.
Su Užupio dramos teatro režisiere Rita Urbonavičiūte kalbėjo menotyrininkė Dangira Buzytė.
Šia proga kalbinu spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
Kodėl nestatėte avangardinio spektaklio, o pasirinkote klasiką?
Galbūt atėjo laikas. Postmodernas, modernas ir avangardas mano kūrybinėj biografijoj – jau praeitis. Nusprendžiau mesti sau iššūkį ir pastatyti pasaulyje pripažintą tikrai aukšto lygio klasikinį kūrinį. Pierre Choderlos de Laclos „Pavojingi ryšiai“ - tai kūrinys, per psichologinę dramą, atveriantis žmogaus jausmus. Dramos personažai išgyvena gilias psichologines variacijas.
Man klasikinio kūrinio išpildymas reikalauja aukščiausio lygio žinių bei profesinių paslapčių. Juk norint suimprovizuoti Johaną Sebastianą Bachą, reikia meistriškai sugroti partitūrą.
Dar viena priežastis, dėl kurios ėmiausi šio darbo – tai pagrindinio vaidmens atlikėja, teatro aktorė Margarita Žiemelytė. Ši aktorė yra virtuoziškai įvaldžiusi aktorinį meistriškumą, puikiai jaučia medžiagą ir kelia pasigėrėjimą savo vaidyba. Margarita nuostabiai vaidina net užsisukusi į žiūrovą nugara, o tai ir yra aukščiausio lygio aktorinis meistriškumas bei aukštas profesinis pasirengimas.
Taip pat susirinko talentingų aktorių komanda, kurie sugebėjo puikiai perteikti sumanytas idėjas.
Kas sunkiausia buvo statant šį kūrinį?
Kadangi Užupio dramos teatras nėra finansuojamas nei Lietuvos kultūros ministerijos, nei Lietuvos kultūros fondo, tai sunkiausia buvo sukaupti lėšas pastatymui. Prabanga dvelkianti medžiaga, ištaigingi kostiumai ir dekoracijos reikalavo laikmečio sąlygų. Sunku buvo ir tai, kad tokį spektaklį reikėjo pritaikyti baroko laikmečiui alternatyvioje erdvėje „Teatro Saloje“.
Kuriate teatre jau dvidešimt metų. Ar šiuolaikiniai žiūrovai skiriasi?
Dar prieš dvidešimt ar penkioliką metų, žiūrovai buvo naivesni, labiau viskuo tikėjo. Dabartiniai žiūrovai, nors ir įkalinti laike, yra drąsesni, moka atsirinkti. Taip pat manau, kad dabartiniai žiūrovai pasiilgę pamatinių vertybių, klasikinės dramos ir tikrojo teatro auros. Jiems įdomi baroko (XVIIa. - XVIIIa.I p.) epocha ir tai, ką ji atneša mūsų amžiui.
Kas yra teatras žiūrovui?
Teatras – dvasinė žmogaus tvirtovė. Mano manymu, teatras turėtų būti sielovados namai, nors ne visada taip yra. Siela gali būti mirtinga, todėl ją reikia nuolat puoselėti ir saugoti. Juk žiūrovas visada yra daugiau ar mažiau mąstantis ir jaučiantis. Tik teatre drąsiai atskleidžiami tikri jausmai. Teatras – tikrų jausmų vieta.
Ko norėtumėte palinkėti premjeros žiūrovams?
Pirmiausia žiūrovų laukia klasikinė psichologinė drama, stiprūs dialogai, gera aktorių vaidyba. O teatro klasikos gurmanų laukia dvasinis, estetinis pasitenkinimas, persikėlimas į baroko – rokoko laikotarpį ir kartu su aktoriais, psichologinės dramos išgyvenimas. Spektaklis turėtų būti įdomus tiems, kas neabejingas įsiskverbimo į žmogaus sielą ir jausmų pažadinimo temai. Na o baroko epochos gerbėjams norėčiau palinkėti, kad neieškotų teatre vien tiktai pramogos, laikinumo, o ieškotų savo neatskleistų jausmų, analizuotų savo gyvenimą bei atvertų dvasinę būseną. Kad žmogus per teatrą ieškotų savo dvasinės misijos, aukštesnių jėgų, kurios įprasmina visatą. Linkiu, kad žmogus būdamas teatre eitų į dialogą su savo siela ir protu, galėtų save atpažinti.
Dėkoju už pokalbį.
Su Užupio dramos teatro režisiere Rita Urbonavičiūte kalbėjo menotyrininkė Dangira Buzytė.
