Bohemiška respublika tarp Vilniaus krantų
Užupis – tai ne tik geografinė vieta Vilniaus žemėlapyje, bet ir tam tikra būsena, filosofija, gyvenimo būdas. Šis nedidelis rajonas, įsikūręs už Vilnelės upės, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus gyvena pagal savo taisykles, skelbia savo konstituciją ir švęsia savo nepriklausomybės dieną. Bet svarbiausia – čia vyksta nuolatinė kūrybinė alchemija, kai menas susilieja su kasdieniu gyvenimu, o vietos bendruomenė tampa ne tik stebėtoja, bet ir aktyviai dalyvaujančia meninių procesų dalimi.
Kai 1997 metais menininkai, rašytojai ir laisvų pažiūrų žmonės paskelbė Užupio respubliką, tai buvo daugiau nei tik juokingas gestas. Tai buvo kvietimas žvelgti į miesto erdvę kitaip, matyti galimybes ten, kur kiti matė tik apleistus namus ir suniokotą infrastruktūrą. Meninės akcijos, kurios prasidėjo kaip spontaniški išpuoliai prieš pilkumą ir rutina, pamažu tapo įkvėpimo šaltiniu ne tik pačiam Užupiui, bet ir kitoms Vilniaus bei Lietuvos bendruomenėms.
Konstitucija ant sienos kaip gyvenimo manifestas
Užupio konstitucija – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip meninė akcija gali tapti bendruomenės tapatybės simboliu. Šis tekstas, iškaltas ant sienos daugiau nei keturiasdešimčia kalbų, skelbia tokius paprastus, bet kartu ir revoliucinius dalykus kaip teisę būti laimingam, teisę klysti, teisę būti unikaliam. Kai žmonės iš kitų Vilniaus rajonų ar net kitų miestų skaito šias eilutes, jie pradeda galvoti: o kodėl mes negalėtume sukurti savo vertybių sąvado? Kodėl mūsų kiemas, gatvė ar bendruomenė negali turėti savo manifestų?
Praktiškai tai pasireiškia įvairiais būdais. Pavyzdžiui, Šnipiškių bendruomenė, įkvėpta Užupio pavyzdžio, sukūrė savo „Kaimynystės chartą”, kuriame išdėstyti ne tiek teisiniai, kiek emociniai ir etiniai bendrabūvio principai. Panašiai Karoliniškių gyventojai savo mikrorajono šventėje pristatė „Daugiabučio konstituciją” – humoristinį, bet kartu ir labai rimtą dokumentą apie tai, kaip gyventi kartu, neprarandant individualumo.
Jei norite inicijuoti panašų projektą savo bendruomenėje, pradėkite nuo paprasčiausio dalyko – surinkite žmones pokalbiui. Klauskite ne „kokių taisyklių mums reikia”, bet „kas mums svarbu”. Tegul kiekvienas parašo po vieną sakinį, kuris jam asocijuojasi su geru gyvenimu šioje vietoje. Iš šių sakinių gims jūsų bendruomenės filosofija, kuri vėliau gali tapti ir vizualiu objektu – sienų piešiniu, instaliacija ar net mažu paminklu.
Angelas virš Vilnelės ir viešųjų erdvių transformacija
Romo Vilčinsko „Užupio angelas” – tai skulptūra, kuri pasakoja daug apie tai, kaip menas gali pakeisti vietos suvokimą. Prieš šio angelo atsiradimą Užupis buvo daugiau žinomas kaip nusikalstamumo ir skurdo vieta. Angelas tapo simboliu, kuris pradėjo keisti ne tik išorinį rajonų vaizdą, bet ir vidinį žmonių požiūrį į savo aplinką.
Šis pavyzdys įkvėpė daugelį kitų bendruomenių ieškoti savo simbolių ir juos materializuoti viešosiose erdvėse. Panevėžyje atsirado „Laimės suoliukas”, Kaune – įvairūs gatvės meno objektai, kurie tapo susitikimų vietomis ir bendruomenės tapatybės ženklais. Svarbu suprasti, kad tokių objektų kūrimas nėra vien tik estetinis sprendimas – tai procesas, kuris jungia žmones, skatina diskusijas, verčia susimąstyti apie tai, kas mes esame ir kuo norime būti.
Jei jūsų bendruomenė galvoja apie panašų projektą, nepamirškite kelių esminių dalykų. Pirma, objektas turi kilti iš vietos konteksto – jis negali būti tiesiog „gražus dalykas”, bet turi pasakoti jūsų istoriją. Antra, įtraukite kuo daugiau žmonių į kūrimo procesą – net jei galutinį darbą atliks profesionalus menininkas, idėjos ir vizijos turi būti bendruomenės. Trečia, pagalvokite apie objekto funkciją – gal tai bus ne tik skulptūra, bet ir suoliukas, fontanas ar kita vieta, kur žmonės natūraliai susirinks?
Balandžio pirmoji ir ritualų kūrimo menas
Užupio nepriklausomybės diena, švenčiama kiekvienų metų balandžio 1-ąją, yra puikus pavyzdys, kaip bendruomenė gali sukurti savo ritualą, kuris tampa laukiamu ir prasminingu. Tai ne tik šventė – tai metinė proga bendruomenei susirinkti, patvirtinti savo vertybes ir kartu pasijuokti iš savęs ir pasaulio.
Ritualų kūrimas yra vienas galingiausių būdų stiprinti bendruomenės ryšius. Kai turite kasmetinį renginį, kuris kartojasi panašia forma, žmonės pradeda jį laukti, ruoštis jam, jausti priklausomybę. Svarbu, kad toks ritualas būtų autentiškas – jis negali būti tiesiog nukopijuotas iš kitur, bet turi atspindėti jūsų bendruomenės charakterį.
Pavyzdžiui, viena Vilniaus kiemų bendruomenė sukūrė „Pirmojo sniego šventę” – kai iškrenta pirmasis sniegas, visi susiburia kieme, lipdė sniego senius, geria karštą šokoladą ir dalinasi metų istorijomis. Tai paprasta, bet labai vienijanti tradicija. Kita bendruomenė Klaipėdoje švenčia „Vasaros sugrįžimo dieną” – pirmąjį gegužės savaitgalį visi išneša į kiemą senus baldus, knygas, indus ir organizuoja savotišką kiemo turgų, kur galima keistis daiktais ir istorijomis.
Kurdami savo ritualą, pagalvokite apie tai, kas jūsų vietai yra unikalu. Gal tai susijęs su gamtos ciklu? Gal su istorine data? Gal su kažkokiu bendruomenei svarbiu įvykiu? Ritualas neturi būti sudėtingas – kartais paprasčiausi dalykai tampa įsimintiniausi.
Gatvės menas kaip dialogas su erdve
Užupyje gatvės menas nėra vandalizmą – tai dialogo forma, būdas kalbėtis su praeinančiais, kelti klausimus, siūlyti naujas prasmes. Sienų piešiniai, smulkios instaliacijos, netikėti objektai ant namų sienų ar medžių – visa tai kuria unikalią atmosferą ir skatina žmones būti dėmesingesnius savo aplinkai.
Šis požiūris į viešąją erdvę kaip į bendrą drobę įkvėpė daugelį iniciatyvų visoje Lietuvoje. Atsirado „Legalaus sienos” projektai, kai savivaldybės ir bendruomenės susitaria dėl sienų, kurias galima dekoruoti. Atsirado bendruomeniniai piešimo renginiai, kai per vieną dieną keli dešimtys žmonių transformuoja pilką sieną į spalvingą meno kūrinį.
Bet gatvės menas nebūtinai turi būti didelio masto. Kartais pakanka mažų intervencijų – pavyzdžiui, viena Vilniaus bendruomenė pradėjo „Gėlių partizanų” akciją, kai naktimis pasodindavo gėles apleistose miesto erdvėse. Kita grupė Šiauliuose klijavo mažus poezijos lapelius ant autobusų stotelių. Dar kita Alytuje ant šaligatvių kreida rašydavo filosofines mintis.
Jei norite pradėti kažką panašaus, pirmiausia išsiaiškinkite teisinius aspektus – su kuo reikia derinti, kokios yra galimybės. Daugelis savivaldybių dabar yra gana atviros tokioms iniciatyvoms, jei jos yra konstruktyvios ir estetiškai priimtinos. Tada surinkite grupę entuziastų – vienas žmogus gali padaryti nedaug, bet net penkių žmonių komanda jau gali nuveikti stebuklų. Pradėkite nuo mažo – vienos sienos, vieno kampelio, vieno objekto. Jei tai pavyks, natūraliai augs ir tolimesni projektai.
Menininkų dirbtuvės ir bendruomenės įgalinimas
Užupyje menininkai negyvena atskirai nuo bendruomenės – jie yra jos dalis, ir jų dirbtuvės dažnai būna atviros, prieinamos, kviečiančios. Ši atvirų durų politika sukuria ypatingą atmosferą, kai menas nėra kažkas paslėpta, elitinė, bet kasdienė ir prieinama.
Daugelis bendruomenių perėmė šią idėją ir pradėjo organizuoti atviras dirbtuves, kur žmonės gali ateiti ir pabandyti kažką sukurti. Tai gali būti keramikos dirbtuvės, tapybos sesijos, rankdarbių būreliai ar net bendruomeninės medžio dirbtuvės, kur galima pasigaminti baldų ar kitų reikalingų daiktų.
Svarbu suprasti, kad tokių dirbtuvių tikslas nėra išmokyti žmones tapti profesionaliais menininkais. Tikslas yra leisti jiems patirti kūrybos džiaugsmą, atrasti savyje galimybes, kurias galbūt niekada neįtarė turintys. Kai žmogus savo rankomis sukuria kažką gražaus ar naudingo, keičiasi jo santykis su aplinka – jis pradeda matyti galimybes, o ne tik problemas.
Organizuojant tokias dirbtuves, nepamirškite kelių praktinių dalykų. Pirma, erdvė turi būti prieinama – idealu, jei tai bendruomenės centras, biblioteka ar kita viešoji erdvė. Antra, reikia bent vieno žmogaus, kuris turi įgūdžių ir gali pasidalinti jais su kitais. Trečia, nebūtina turėti brangių medžiagų – dažnai galima dirbti su antrinio panaudojimo medžiagomis, o tai dar ir ekologiška. Ketvirta, reguliarumas svarbesnis už mastą – geriau kas savaitę maža dirbtuvė nei kartą per metus didelis renginys.
Muzika ir garsų peizažai kasdienybėje
Užupyje muzika skamba ne tik per oficialius renginius. Vasarą pro atidarytas dirbtuvių duris girdisi gitaros garsai, kiemuose vyksta spontaniški koncertai, o kartais tiesiog kažkas ant tilto groja armonika. Šis muzikos integravimas į kasdienį gyvenimą kuria ypatingą atmosferą ir primena, kad menas nėra tik šventinė išimtis, bet gali būti kasdienybės dalis.
Daugelis bendruomenių pradėjo eksperimentuoti su garso peizažais savo aplinkoje. Atsirado „Kiemo koncertų” iniciatyvų, kai vasaros vakarais gyventojai susiburia kieme ir kas nori – groja, dainuoja ar tiesiog klausosi. Kai kurios bendruomenės įrengė lauko klavyrus ar kitus muzikos instrumentus, kuriais gali naudotis bet kas.
Viena įdomi praktika, kurią galėtų perimti bet kuri bendruomenė – „Muzikos valandėlė”. Tai susitarimas, kad tam tikru laiku (pavyzdžiui, kiekvieną penktadienį 18 val.) tie, kurie nori ir gali, groja savo balkonuose ar languose. Tai gali būti profesionalūs muzikantai ar tiesiog žmonės, kurie mėgsta muzikuoti. Tokia paprasta praktika sukuria bendrumo jausmą ir primena, kad gyvename ne atskiruose burbulėliuose, bet bendruomenėje.
Jei jūsų bendruomenėje yra muzikuojančių žmonių, paskatinkite juos dalintis savo talentu. Nebūtina organizuoti didelių koncertų su scena ir garso aparatūra – kartais paprasčiausias akustinis pasirodymas kieme ar bendruomenės centre sukuria daug intymiesnę ir prasmingesne atmosferą.
Kai menas tampa tiltu tarp kartų ir kultūrų
Vienas gražiausių Užupio fenomenų yra tai, kaip čia natūraliai susilieja skirtingos kartos ir kultūros. Seni užupiečiai, kurie čia gyveno dar sovietmečiu, šalia jaunų menininkų, užsieniečiai šalia vietinių – visi randa bendrą kalbą per meną ir kūrybą.
Šis modelis rodo, kad meninės akcijos ir kultūriniai renginiai gali būti galingas įrankis bendruomenės integracijai. Kai žmonės kartu kuria – piešia sieną, stato instaliaciją, organizuoja šventę – jie pradeda matyti vienas kitą ne kaip „kitus”, bet kaip bendramintius, bendrakeleivius.
Daugelis bendruomenių sąmoningai kuria renginius, kurie jungia skirtingas grupes. Pavyzdžiui, „Kartų tiltas” Kaune – tai projektas, kur vaikai ir senjorų bendruomenė kartu kuria meno darbus. „Naujųjų kaimynų šventė” Vilniuje – tai renginys, kuriame nauji gyventojai (įskaitant užsieniečius) gali pristatyti savo kultūras per maistą, muziką, pasakojimus.
Kurdami tokius renginius, svarbu nepadaryti jų dirbtiniais ar priverstiniais. Žmonės jaučia, kai kažkas daroma „iš pareigos” ar „politinio korektiškumo” dėlei. Geriau ieškoti natūralių sąlyčio taškų – kas visiems įdomu? Maistas, muzika, vaikai, gamta – tai universalios temos, kurios jungia nepriklausomai nuo amžiaus ar kilmės.
Kūrybiškumo virusas, kuris plinta toliau
Užupio pavyzdys rodo, kad meninės akcijos ir kultūriniai renginiai nėra prabanga ar privilegija – tai būtinybė, kuri maitina bendruomenės sielą. Kai žmonės kartu kuria, jie ne tik gamina meno objektus ar organizuoja renginius – jie kuria ryšius, prasmes, bendrą istoriją.
Gražiausia tai, kad nereikia būti menininku ar turėti specialių įgūdžių, kad pradėtumėte kažką panašaus savo bendruomenėje. Reikia tik noro, drąsos ir kelių bendraminčių. Pradėkite nuo mažo – vieno renginio, vienos akcijos, vieno projekto. Stebėkite, kaip žmonės reaguoja, mokykitės iš klaidų, tobulinkite.
Svarbu nepamiršti, kad autentiškumas visada nugali imitaciją. Nekopijuokite Užupio ar kitos sėkmingos bendruomenės – ieškokite savo unikalios išraiškos. Kas jūsų vietoje yra ypatinga? Kokia istorija, kokios vertybės, kokie žmonės? Iš to ir kurkite.
Meninės akcijos ir kultūriniai renginiai – tai ne vienkartiniai įvykiai, bet procesas, kuris keičia bendruomenę iš vidaus. Kai žmonės pradeda matyti savo aplinką kaip kūrybinę erdvę, kai jie jaučia, kad gali ją formuoti ir keisti, atsiranda kažkas stebuklingą – bendruomenė tampa gyva, kvėpuojanti, besivystanti. Ir galbūt būtent to mums visiems labiausiai reikia šiandien – ne daugiau pasyvių vartotojų, bet aktyvių kūrėjų, ne daugiau abejingų stebėtojų, bet įsitraukusių dalyvių. Užupis rodo, kad tai įmanoma. Dabar jūsų eilė parodyti, kad tai įmanoma ir jūsų vietoje.
