Kai menas tampa maištu prieš pilkumą
Užupis – tai ne tiesiog Vilniaus rajonas, tai gyvenimo būdas, filosofija, kartais net provokacija. Kai 1997-ųjų balandžio 1-ąją grupelė menininkų, rašytojų ir laisvų dvasių paskelbė nepriklausomą Užupio respubliką, daugelis manė, kad tai tik vienkartinis pokštas. Bet tas pokštas tapo judėjimu, kuris iki šiol įkvepia žmones kurti erdves, kur kultūra nėra muziejuose uždaryta mumija, o gyvas, kvėpuojantis organizmas.
Užupio fenomenas įdomus būtent tuo, kad jis niekada nebuvo oficialiai suplanuotas kultūros projektas su biudžetais ir strateginiais planais. Tai buvo spontaniška reakcija į sovietmečio palikimą – į tuos pilkus namus, apleistas teritorijas ir, svarbiausia, į žmonių galvose įsišaknijusią mintį, kad kultūra – tai kažkas „aukštai”, prieinamas tik išrinktiesiems. Užupiečiai pasakė: ne, kultūra yra čia, dabar, tarp mūsų, ir mes patys ją kuriame.
Konstitucija ant sienos – daugiau nei grafiti
Vienas ryškiausių Užupio simbolių – respublikos konstitucija, iškaldinėta ant sienos keliomis dešimtimis kalbų. Šis meninis gestas puikiai iliustruoja, kaip netradicinė kultūrinė erdvė gali funkcionuoti. Niekas neprašė leidimų iš kultūros ministerijos, niekas nerašė projektų paraiškų. Tiesiog padarė. Ir tas „tiesiog padarė” tapo galingesnis nei bet koks oficialus kultūros renginys.
Konstitucijos straipsniai – „Žmogus turi teisę mirti, bet tai nėra jo pareiga” ar „Šuo turi teisę būti šunimi” – skamba absurdiškai, bet būtent šis absurdas verčia sustoti ir pagalvoti. Tai postmodernizmas, prieinamas visiems. Neprivalai būti baigęs meno akademiją, kad suprastum – čia kalbama apie laisvę, individualybę, teisę būti kitokiam.
Šis pavyzdys įkvėpė daugybę panašių iniciatyvų visoje Lietuvoje. Kaune atsirado „Kiemo galerija”, kur daugiabučio kiemas tapo meno erdve. Klaipėdoje – „Menų fabrikas” buvusioje pramoninėje teritorijoje. Tai nėra tiesiog kopijos, tai ta pati dvasia: imti apleistą, užmirštą vietą ir pripildyti ją prasmės.
Angelų tiltas ir kitų miestų pavydas
Užupio tiltas su tūkstančiais spynelių – dar viena meninė akcija, tapusi tradicija. Pradžioje tai buvo vienos poros romantiškas gestas, paskui prisijungė kiti, ir dabar tas tiltas yra tarsi kolektyvinė meilės deklaracija. Bet svarbiausia ne pačios spynelės, o tai, kad žmonės pajuto: jie gali dalyvauti kuriant miesto kultūrinį kraštovaizdį.
Tradicinėje kultūros sampratoje publika yra pasyvūs stebėtojai. Eini į teatrą – žiūri spektaklį. Eini į galeriją – žiūri paveikslus. Užupyje ta riba išnyksta. Tu pats esi kūrėjas, net jei tavo indėlis – viena spynelė ant tilto ar parašas ant sienos. Tai demokratizuoja meną, daro jį prieinamą ir suprantamą.
Šis principas plinta toliau. Vilniuje atsirado „Laisvės alėjos” projektas, kur gyventojai patys kuria meno objektus savo rajonuose. Šiauliuose – bendruomeniniai sodai, kurie yra ne tik daržai, bet ir socialinės erdvės su meno instaliacijomis. Visur matai tą pačią idėją: kultūra priklauso žmonėms, ne institucijai.
Užupis kaip laboratorija eksperimentams
Kas dar svarbu Užupio patirtyje – tai nuolatinis eksperimentavimas. Čia niekas nebijo nesėkmės, nes nesėkmė irgi yra dalis proceso. Kai kurie renginiai tampa legendiniai, kiti tiesiog įvyksta ir užmirštami. Bet ta laisvė klysti, bandyti, ieškoti – būtent ji ir leidžia atsirasti tikrai įdomiems dalykams.
Pavyzdžiui, Užupio kino festivalis prasidėjo kaip filmai, rodomi ant sienos lauke. Jokios profesionalios įrangos, jokių VIP bilietų. Atsinešei kėdę ar antklodę – ir esi festivalio dalis. Dabar tai jau įsitvirtinusi tradicija, bet pradžioje tai buvo eksperimentas. Ir būtent toks požiūris – „pabandykime ir pažiūrėsime” – leidžia atsirasti naujoms kultūrinės raiškos formoms.
Šį principą perėmė daugelis jaunų kultūros aktyvistų. Panevėžyje atsirado „Lėlių vežimas” – keliaujantis teatras, kuris spektaklius rodo kiemų, parkuose, netikėtose vietose. Alytuje – „Gatvės muzikos vakarai”, kur bet kas gali ateiti ir pagroti. Visur matai tą pačią logiką: nebūtina turėti koncertų salę, kad sukurtum koncertą.
Bendruomenė virš biurokratijos
Vienas svarbiausių Užupio respublikos pamokų – kultūrą kuria bendruomenė, ne valdžia. Žinoma, valstybinė parama kultūrai yra svarbi, bet ji negali pakeisti to, ką sukuria patys žmonės. Užupyje nėra kultūros departamento, nėra komisijų, kurios spręstų, kas yra menas, o kas ne. Yra žmonės, kurie nori kažką daryti, ir jie tiesiog daro.
Ši filosofija ypač aktuali mažesniuose miestuose ir miesteliuose, kur kultūros infrastruktūra dažnai silpna. Nebūtina laukti, kol savivaldybė pastatys kultūros centrą. Galima pradėti dabar – bibliotekoje, bažnyčioje, senoje mokykloje, net privačiame name. Užupis įrodė, kad erdvė tampa kultūrine ne dėl architektūros, o dėl to, kas joje vyksta.
Puikus pavyzdys – Anykščių „Šilas” kultūros erdvė. Grupė entuziastų užėmė apleistą pastatą ir sukūrė vietą, kur vyksta koncertai, parodos, diskusijos. Niekas jiems nedovanojo pinigų, niekas nepasakė „štai jums kultūros centras”. Jie patys tapo tuo kultūros centru. Ir tai veikia, nes bendruomenė jaučia nuosavybę – tai jų erdvė, ne kažkokios institucijos.
Kai humoras tampa politiniu įrankiu
Negalima kalbėti apie Užupį ir nepaminėti humoro. Respublikos paskelbimas balandžio 1-ąją – tai juk akivaizdus pokštas. Bet tas pokštas turi gilesnę prasmę. Humoras leidžia sakyti rimtus dalykus nepasidarant per daug rimtam. Jis nuginkluoja kritiką ir atidaro duris dialogui.
Užupio „vyriausybė” su savo „ministrais” ir „ambasadoriais” – tai parodija valstybės aparatui, bet kartu ir rimta kritika biurokratijai. Kai matai „Užupio ambasadą” Vilniuje – mažą kambarėlį su absurdiškais dokumentais – supranti, kaip juokinga yra visa ta valstybinė pompastika. Bet kartu supranti ir kažką svarbesnio: kad institucijos egzistuoja žmonėms, ne atvirkščiai.
Šis humoro naudojimas kaip kultūrinio įrankio plinta. Kauno „Kiemo teatro” spektakliai dažnai naudoja absurdą ir satyrą, kad kalbėtų apie socialines problemas. „Laisvės TV” – nepriklausoma internetinė televizija – naudoja ironiją, kad kritikuotų politiką. Visur matai Užupio įtaką: nebijok būti juokingas, nes humoras gali būti galingesnis už bet kokią pamokslą.
Praktiniai patarimai norintiems kurti savo „Užupį”
Dabar konkretūs patarimai tiems, kurie nori savo bendruomenėje sukurti kažką panašaus į Užupį. Pirma, nepagalvok, kad tau reikia daug pinigų. Užupis prasidėjo iš nieko – tik iš noro kažką pakeisti. Pradėk nuo mažo: surengk vieną renginį, sukurk vieną meno objektą, suburk keletą bendraminčių.
Antra, nebijok būti kitoks. Būtent kitoniškumas ir pritraukia dėmesį. Jei bandysi kopijuoti tradicines kultūros formas, tiesiog būsi dar vienas kultūros centras. Bet jei pasiūlysi kažką naujo, netikėto – žmonės atkreips dėmesį. Gal tai bus koncertai apleistoje gamykloje, gal poezijos vakarai kapinėse, gal meno paroda autobusų stotyje. Svarbiausia – išdrįsk.
Trečia, įtraukk bendruomenę nuo pat pradžių. Nedaryk visko vienas. Užupis veikia būtent todėl, kad tai kolektyvinis projektas. Kiekvienas, kas prisideda, jaučia nuosavybę. Organizuok susitikimus, klausk žmonių nuomonės, leisk jiems dalyvauti priimant sprendimus. Tai gali būti lėčiau nei vieno žmogaus diktatūra, bet rezultatas bus tvirtesnis.
Ketvirta, naudok tai, ką turi. Užupis neturėjo naujų pastatų, tai naudojo senus. Neturėjo didelių biudžetų, tai naudojo kūrybiškumą. Pažvelk į savo aplinką – kokie pastatai apleisti? Kokios erdvės nenaudojamos? Kokios tradicijos užmirštos? Tai yra tavo resursai.
Penkta, nebijok eksperimentuoti ir klysti. Ne kiekviena idėja pavyks, ir tai normalu. Užupyje buvo daugybė renginių, kurie nepaliko jokio pėdsako. Bet būtent ta laisvė bandyti leidžia atsirasti tikrai geriems dalykams. Jei bijosi nesėkmės, niekada nieko nepadarysi.
Kai menas užkariauja gatves ir širdis
Užupio respublikos fenomenas rodo, kad kultūra gali būti kitokia. Ne uždaryta institucijose, ne prieinama tik elitui, ne finansuojama tik iš valstybės biudžeto. Ji gali būti gyva, spontaniška, demokratiška. Ji gali atsirasti ten, kur yra žmonės, kurie nori kažką kurti.
Šiandien visoje Lietuvoje matome Užupio įtakos atspindžius. Nuo mažų bendruomeninių projektų iki didelių kultūrinių iniciatyvų – visur jaučiama ta pati dvasia: drąsa eksperimentuoti, noras įtraukti bendruomenę, humoras ir lengvumas, kuris nedaro kultūros per daug rimtos ir neprieinamos.
Svarbiausias Užupio palikimas – ne konstitucija ant sienos ar angelų tiltas. Tai įrodymas, kad kiekvienas iš mūsų gali būti kultūros kūrėjas. Nebūtina būti profesionaliu menininku, turėti diplomų ar finansavimo. Užtenka noro, drąsos ir bendraminčių. Užupis parodė kelią, o dabar kiekviena bendruomenė gali eiti savo keliu, kurdama savo unikalias kultūrines erdves.
Galbūt būtent tai ir yra tikroji respublikos prasmė – ne teritorija žemėlapyje, o laisvė kurti, eksperimentuoti ir tikėti, kad menas gali pakeisti pasaulį. Ar bent jau mūsų gatvę, kiemą, rajoną. Ir tai jau nemažai.
