Kai siena tampa drobė
Pirmą kartą Užupyje atsidūriau visiškai atsitiktinai – tiesiog pasukau ne į tą pusę nuo Užupio gatvės ir staiga atsidūriau priešais milžinišką sieną, ant kurios kažkas buvo nutapęs moterį, žiūrinčią tiesiai į tave. Ne į dangų, ne į šoną – į tave. Sustojau ir stovėjau gal penkias minutes. Tai buvo keista, nes paprastai aš ne iš tų, kurie sustoja prie meno.
Užupis jau seniai žinomas kaip Vilniaus bohemos kampas, bet tai, kas vyksta su jo sienomis pastaraisiais metais, yra kažkas daugiau nei tik „miesto puošyba”. Čia dirba žmonės, kurie turi ką pasakyti.
Vardai, kuriuos verta žinoti
Vienas iš labiausiai atpažįstamų – Ernesto Zakarevičiaus darbai. Jo stilius – tarsi sapnas, kuris bando tau kažką papasakoti, bet žodžiai vis slysta. Daug simbolikos, daug pilkos ir okros spalvų, ir visada tas jausmas, kad paveiksle yra kažkas, ko tu dar nepamatei. Pats Ernestas nėra iš tų, kurie mėgsta kalbėti apie savo kūrybą interviu stiliumi – jis labiau linkęs tiesiog rodyti darbus ir leisti tau pačiam susigaudyti.
Kitas vardas – Tadas Gutauskas, kuris Užupyje paliko ne vieną darbą su ryškia politine potekste. Jo kūriniai kartais sukelia ginčų, o tai, mano galva, yra geriausias ženklas, kad menas veikia kaip turi veikti.
Yra ir kolektyvinių projektų – grupelės menininkų, kurie susiburia konkrečiam kvartalui ar sienai ir dirba kartu. Rezultatai būna netolygūs, bet kai pavyksta – pavyksta tikrai.
Kodėl tai nėra tik „gražu”
Lengva pasakyti – o, spalvingos sienos, mielas rajonas, turistai fotografuoja. Bet čia vyksta kažkas rimtesnio. Užupio menininkai dažnai dirba su temomis, kurios Lietuvoje vis dar jaučiasi nepatogiai – tapatybė, atmintis, sovietinis palikimas, marginalumo jausmas. Kai tai patenka ant sienos, kurią kasdien praeina žmonės, einantys į darbą ar parduotuvę, efektas yra visiškai kitoks nei galerijoje.
Galerija yra pasirinkimas. Siena – ne.
Ir tai yra esmė. Tu negali nuspręsti nematyti. Gali nuspręsti negalvoti, bet nematyti – ne.
Tarp legalaus ir ne visai
Reikia pasakyti tiesiai – ne visi Užupio darbai atsirado su visais leidimais ir palaiminimais. Dalis jų – tiesiog atsirado per naktį, ir niekas ypatingai nesistengė jų nuvalyti, nes jie buvo… geri. Tai tokia nepatogia tiesa apie gatvės meną: geriausi darbai dažnai gimsta ne per biurokratinius procesus.
Vilniaus savivaldybė pastaraisiais metais bando rasti balansą – yra iniciatyvų, kurios kviečia menininkus oficialiai, skiria sienas, organizuoja festivalius. Tai gerai. Bet kažkodėl oficialiai sankcionuoti darbai retai turi tą patį „įkandimą”. Gal tai tik mano subjektyvus jausmas, gal ne.
Ką reiškia keisti miesto veidą
Grįžtu prie tos moters, kuri žiūrėjo į mane. Nežinau, kas ją nutapė – neradau jokio parašo, niekas iš vietinių negalėjo pasakyti. Ji tiesiog yra. Ir ji keičia tą kampą – ne tik vizualiai, bet ir energetiškai, jei galima taip pasakyti be to, kad skambėtų per daug mistiška.
Užupio gatvės menininkai daro tai, ką miestas pats sunkiai sugeba – jie kuria vietas, prie kurių žmonės sustoja. Ne nes reikia, o nes nori. Ir kol tai vyksta, Vilnius lieka miestu, kuriame dar galima atsitiktinai pasukti ne į tą pusę ir rasti kažką, kas priverčia stovėti penkias minutes ir galvoti apie gyvenimą.
Manau, to ir pakanka.
