Kai atliekos tampa medžiaga
Yra kažkas paradoksalaus tame, kad vienas įdomiausių šiuolaikinių Vilniaus menininkų savo kūrybinę tapatybę grindžia ne tuo, ką sukuria iš nieko, o tuo, ką randa jau egzistuojančiame. Tomas Daugėla – Užupio gyventojas ir savamokslis skulptorius – dirba su medžiagomis, kurias dauguma žmonių tiesiog išmestų. Tačiau tai, kas jo rankose vyksta su surūdijusiais krumpliaračiais, sulaužytais ciferblatais ir senų mechanizmų fragmentais, sunkiai pasiduoda paprastam apibūdinimui.
Viskas prasidėjo gana prozaiškai. Prieš kelerius metus kaimynas atidavė jam dėžę su sovietinės laikrodžių gamyklos atliekomis – tai buvo dalis didesnio krovinio, kurį kažkas atsiuntė iš Maskvos, tikėdamasis, kad medžiaga pravers. Nepravertė. Arba pravertė – tik ne tam, kam buvo skirta.
Sovietinis mechanizmas kaip metafora
Įdomu tai, kad Daugėla niekada nesimokė meno akademijoje ir šį faktą laiko ne trūkumu, o tam tikra laisve. Jis neturi įsisavintos hierarchijos, kuri diktuotų, kas yra „tinkama” medžiaga skulptūrai. Todėl sovietiniai laikrodžių komponentai jam neatrodė kaip kažkas žemesnio lygio – jis juose iš karto pamatė tai, ko kiti nepastebėjo: tikslumą, kuris buvo sukurtas tarnauti sistemai, bet dabar gali tarnauti visiškai kitaip.
Jo darbai nėra nostalgija sovietmečiui – tai būtų per daug paprasta interpretacija. Greičiau tai savotiškas dialogo bandymas su objektais, kurie buvo sukurti be jokio estetinio tikslo, tik funkciniam efektyvumui. Kai toks mechanizmas ištraukiamas iš savo konteksto ir įterpiamas į skulptūrinę kompoziciją, jis netenka pirminės prasmės, bet įgyja naują – ir čia slypi esminis klausimas, kurį Daugėlos kūryba kelia: ar prasmė objektui būdinga iš prigimties, ar mes ją jam suteikiame?
Užupis kaip ekosistema
Neatsitiktinai šis menininkas gyvena ir dirba būtent Užupyje. Šis rajonas jau seniai funkcionuoja kaip savotiška alternatyvi ekosistema – vieta, kur marginalumas ir kūrybiškumas susipina taip natūraliai, kad sunku pasakyti, kas čia yra priežastis ir kas pasekmė. Daugėla pats pripažįsta, kad kitur tikriausiai darytų ką nors visiškai kitą. Aplinka formuoja ne tik estetiką, bet ir tai, ką menininkas laiko leistinu.
Jo dirbtuvė – nedidelis rūsys netoli Vilnelės – primena laivą, kuriame kiekvienas centimetras užimtas. Lentynos lūžta nuo surinktos medžiagos: čia guli ne tik laikrodžių dalys, bet ir seni radijo imtuvų korpusai, sulaužyti dviračių spidometrai, net medicininės įrangos fragmentai. Visa tai laukia savo eilės.
Kai šiukšlė tampa klausimu
Galbūt svarbiausia, ką galima pasakyti apie Daugėlos kūrybą – ji verčia sustoti ties klausimu, kurį mes dažniausiai aplenkiame: kodėl mes taip greitai nusprendžiame, kad kažkas nebetinka? Sovietinė laikrodžių gamykla gamino daiktus, kurie turėjo tarnauti amžinai – bent jau ideologiškai. Realybė pasirodė kitokia. Tačiau tai, kas liko – mechanizmai, krumpliaračiai, tiksliai išfrezuotos detalės – išliko. Ir dabar jos gyvena toliau, tik visiškai kitokiame pasakojime.
Tai nėra tik meno istorija. Tai ir klausimas apie tai, kaip mes elgiamės su praeitimi – ar ją išmetame, ar bandome su ja kalbėtis. Daugėla pasirinko antrąjį kelią, ir šiame pasirinkime yra kažkas, kas peržengia bet kokią konkrečią skulptūrą ar instaliaciją. Galbūt todėl jo darbai veikia net tuos žiūrovus, kurie meno galerijose paprastai jaučiasi nejaukiai – jie atpažįsta medžiagą, bet nebeatpažįsta jos prasmės, ir tai yra tiksliai tas momentas, kurio menininkas ir ieško.
