Kai menas tampa kasdienybe: Užupio fenomenas
Užupis – tai ne tik savivaldybė su savo konstitucija ir angelu ant tilto. Tai gyva, kvėpuojanti bendruomenė, kur kūrybinės dirbtuvės nėra vien renginiai, o tikras gyvenimo būdas. Vaikštai Paupio gatve ir matai – čia kas savaitę vyksta keramikos užsiėmimai, ten kažkas mokosi kaligrafijos, o tame kieme – improvizacijos teatras.
Bet kas iš tikrųjų vyksta už tų dirbtuvių durų? Kodėl žmonės, gyvenantys šiame nedideliame Vilniaus rajone, taip aktyviai dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose procesuose? Per pastaruosius penkerius metus Užupio kūrybinės dirbtuvės tapo kažkuo daugiau nei tik hobio užsiėmimais – jos realiai keičia žmonių tarpusavio santykius, stiprina bendruomenės ryšius ir kuria unikalią vietos tapatybę.
Kalbėjausi su keliais dirbtuvių organizatoriais ir reguliariais dalyviais. Jų istorijos atskleidžia, kaip paprastas noras išmokti ko nors naujo gali virsti tikru bendruomenės transformacijos varikliu.
Nuo atsitiktinio susitikimo iki tradicijos
Marija, keramikė, savo dirbtuves Užupyje pradėjo beveik atsitiktinai. „Turėjau nedidelę studiją, draugai pradėjo klausinėti, ar galėčiau juos pamokyti. Pasakiau – gerai, ateikite šeštadienį. Atėjo trys žmonės. Po mėnesio jau buvo dvylika, o dabar turiu laukiančiųjų sąrašą.”
Tai tipiškas Užupio dirbtuvių gimimo scenarijus. Čia niekas nepradeda nuo verslo plano ar rinkos analizės. Viskas prasideda organiškai – kažkas turi įgūdį, kažkas nori išmokti, ir štai jau gimsta nauja dirbtuvių erdvė.
Tačiau svarbiausias dalykas – šios dirbtuvės neišnyksta po kelių mėnesių. Jos tampa tradicija. Žmonės grįžta ne tik dėl to, kad nori tobulinti savo keramikos įgūdžius. Jie grįžta, nes čia susiformavo bendruomenė. „Turiu dalyvių, kurie ateina jau treji metai. Jie seniai gali patys lipdyti puodus, bet vis tiek ateina. Nes čia jie sutinka savo žmones,” – pasakoja Marija.
Kas iš tikrųjų vyksta kūrybinėse dirbtuvėse
Įsivaizduojate, kad kūrybinėse dirbtuvėse žmonės tyliai sėdi, koncentruotai dirba prie savo projektų ir po poros valandų išsiskirsto? Užupyje tai veikia visiškai kitaip.
Tomas, kuris veda fotografijos dirbtuves, sako: „Pirmą kartą žmonės ateina išmokti fotografuoti. Antrą kartą – jau pasidalinti savo nuotraukomis. Trečią kartą – pasikalbėti apie gyvenimą, o fotografavimas tampa tik pretekstu.” Ir tai nėra blogai. Priešingai – būtent čia slypi tikroji dirbtuvių vertė.
Dirbtuvės tampa saugiu tarpusavio bendravimo tarpusavio bendravimo tarpusavio bendravimo erdve. Čia susipažįsta skirtingų kartų žmonės – studentai su pensinio amžiaus gyventojais, naujakuriai su senbuiviais. Bendras kūrybinis užsiėmimas nuima tas neregimas sienas, kurios paprastai skiria skirtingus žmones mieste.
Viena dirbtuvių dalyvė, Greta, pasakojo: „Aš į Vilnių persikėliau prieš dvejus metus. Nepažinojau nė vieno žmogaus. Užsirašiau į tapybos dirbtuves Užupyje ir per tris mėnesius įgijau daugiau draugų nei per visus metus bandydama susipažinti kavinėse ar per darbo kolektyvo renginius.”
Praktinis kelias į dirbtuves: kaip pradėti
Gerai, skamba patraukliai, bet kaip realiai dalyvauti? Užupyje dirbtuvės veikia šiek tiek chaotiškai – ir tai yra jų žavesys, bet naujakuriams gali būti keblu susigaudyti.
Pirmas žingsnis – Facebook grupė „Užupio bendruomenė”. Taip, senasis geras Facebook’as čia vis dar veikia puikiai. Būtent čia skelbiama apie 80 procentų artėjančių dirbtuvių. Kas savaitę pasirodys keletas skelbimų – nuo batiko dažymo iki urbanistinių pasivaikščiojimų.
Antras informacijos šaltinis – Užupio kavinės. Ypač „Užupio kavinė” ir „Café de Paris”. Jų skelbimų lentose visada rasite aktualią informaciją. Bet svarbiausia – tiesiog užkalbinkite baristą. Užupyje visi viską žino apie visus. Baristai yra tarsi neoficialūs informacijos centrai.
Trečias būdas – tiesiog vaikščiokite po Užupį šeštadienio popietę. Daugelis dirbtuvių vyksta atviromis durimis, ypač vasarą. Matote atvirą duris ir žmones, kurie kažką kuria? Drąsiai įeikite ir paklauskite. Užupyje niekas jūsų neišvys.
Dėl kainos – čia malonus siurprizas. Dauguma dirbtuvių yra nemokamos arba veikia „pay what you can” principu. Tai reiškia, kad mokate tiek, kiek galite. Kai kurios dirbtuvės prašo simbolinio įnašo už medžiagas – pavyzdžiui, 5-10 eurų už keramikos molį ar dažus. Bet niekas nepatikrina jūsų banko sąskaitos.
Dirbtuvių įvairovė: nuo tradicinių iki eksperimentinių
Manote, kad Užupyje vyksta tik tapyba ir keramika? Pasiruoškite nustebti.
Žinoma, yra klasikinių kūrybinių dirbtuvių – tapyba, skulptūra, keramika, fotografija. Bet Užupio dvasia skatina eksperimentuoti. Štai keletas neįprastų dirbtuvių, kurios čia reguliariai vyksta:
**Miesto tyrinėjimo dirbtuvės** – grupė žmonių su fotoaparatais ir užrašų knygomis vaikšto po Užupį, dokumentuoja architektūrą, pokalbius, istorijas. Vėliau iš to gimsta parodos, knygos, straipsniai.
**Kolektyvinio komponavimo sesijos** – muzikantai, kurie niekada kartu negrojo, susirenka ir improvizuoja. Nereikia mokėti skaityti natų ar būti profesionalu. Reikia tik turėti instrumentą ir norą eksperimentuoti.
**Tekstilės perdirbimo dirbtuvės** – žmonės atneša senus drabužius ir mokosi juos transformuoti į kažką naujo. Tai ne tik ekologiška, bet ir neįtikėtinai terapiška.
**Urbanistinės intervencijos** – grupė žmonių planuoja ir įgyvendina mažas viešosios erdvės transformacijas. Pavyzdžiui, pastatydami suoliuką, pasodindami gėles ar sukurdami laikinę instaliaciją.
**Bendruomeninio rašymo vakarai** – žmonės susirenka ir rašo. Kas nori – dalijasi parašytu. Kas nenori – tiesiog kuria tyloje, bet kartu su kitais.
Aldona, kuri organizuoja tekstilės dirbtuves, sako: „Užupyje niekas nežiūri į tave keistai, jei siūlai kažką nestandartinio. Priešingai – kuo keisčiau, tuo geriau. Čia žmonės vertina originalumą ir drąsą eksperimentuoti.”
Kaip dirbtuvės keičia kasdienį gyvenimą
Skamba gražiai teorijoje, bet ar tikrai dirbtuvės keičia žmonių gyvenimą? Ar tai ne tik laikinas entuziazmas?
Pokalbiuose su Užupio gyventojais išgirdau kelis kartojančius motyvus. Pirma, žmonės kalba apie sumažėjusį vienišumo jausmą. Vilnius, kaip ir bet kuris miestas, gali būti labai vienišas. Gyveni name su šimtu kaimynų, bet nepažįsti nė vieno. Dirbtuvės tai keičia.
Jonas, kuris gyvena Užupyje jau dešimt metų: „Anksčiau grįždavau namo, užsidarydavau ir žiūrėdavau serialus. Dabar grįžtu namo, bet žinau, kad trečiadienį turiu keramikos dirbtuves, penktadienį – fotografijos pasivaikščiojimą, o šeštadienį gal kas nors organizuos spontanišką piešimą gatvėje. Gyvenimas tapo daug turtingesnis.”
Antra, žmonės kalba apie praktinių įgūdžių įgijimą. Tai ne abstraktūs seminarai apie kūrybiškumą. Čia išmoksti realių dalykų – kaip lipdyti puodą, kaip išryškinti nuotrauką, kaip siūti, kaip komponuoti muziką. Ir šie įgūdžiai lieka su tavimi.
Trečia, ir gal svarbiausia – žmonės kalba apie pasitikėjimo bendruomene atsiradimą. Užupyje, dalyvaujant dirbtuvėse, supranti, kad gali paprašyti pagalbos. Kad yra žmonių, kurie paskolins įrankį, padės persikelti, pasirūpins tavo katinu, kai išvažiuoji. Tai ne romantizuota bendruomenės vizija – tai reali, kasdienė parama.
Iššūkiai ir kaip juos įveikti
Bet nebūkime naivūs – ne viskas rožėmis klota. Užupio dirbtuvės susiduria su realiais iššūkiais.
Pirmas – erdvės trūkumas. Daugelis dirbtuvių vyksta privačiose studijose, kurios yra mažos. Tai reiškia, kad vietų skaičius ribotas. Kartais reikia registruotis iš anksto, kartais – tiesiog ateiti anksčiau.
Patarimas: jei norite dalyvauti populiariose dirbtuvėse, sekite organizatorių Facebook’ą ir registruokitės iškart, kai tik pasirodo skelbimas. Populiariausios dirbtuvės užsipildo per kelias valandas.
Antras iššūkis – nenuoseklumas. Užupyje dirbtuvės neveikia kaip verslas su aiškiu tvarkaraščiu. Kartais dirbtuvės vyksta reguliariai, kartais – spontaniškai. Kartais organizatorius išvažiuoja mėnesiui ir dirbtuvės sustoja.
Patarimas: neieškokite Užupyje struktūros ir nuspėjamumo. Tai ne fitneso klubas su aiškiu tvarkaraščiu. Čia reikia būti lankstam ir atviram netikėtumams. Užsirašykite į kelias skirtingas dirbtuves, sekite kelis organizatorius – tada visada turėsite kur eiti.
Trečias iššūkis – kalbos barjeras. Dauguma dirbtuvių vyksta lietuvių kalba. Jei nesate lietuvių kalbos vartotojas, gali būti sudėtinga.
Patarimas: vis dėlto bandykite. Daugelis organizatorių moka angliškai ir mielai padės. Be to, kūrybinėse dirbtuvėse daug komunikacijos vyksta neverbališkai – rodai, demonstruoji, kartu darai. Keli užsieniečiai, su kuriais kalbėjausi, sakė, kad dirbtuvės jiems padėjo išmokti lietuvių kalbos greičiau nei bet kokie kursai.
Kaip pačiam organizuoti dirbtuves
Gal turite įgūdį, kuriuo norėtumėte pasidalinti? Užupyje organizuoti dirbtuves yra paprasčiau, nei galvojate.
Pirma, jums nereikia būti ekspertu. Užupyje vertinamas dalijimasis, o ne tobulumas. Jei mokate kažką geriau nei dauguma žmonių – jau galite mokyti.
Antra, jums nereikia oficialios erdvės. Daugelis dirbtuvių vyksta namuose, kiemeliuose, parkuose. Vasarą galite organizuoti dirbtuves prie Vilnios upės – reikia tik pakloto ir entuziazmo.
Trečia, jums nereikia biurokratijos. Užupyje dirbtuvės dažniausiai vyksta neformalia tvarka. Žinoma, jei planuojate kažką didelio ir reguliaraus, gali prireikti leidimų, bet pradėti galite tiesiog paskelbus Facebook’e: „Šeštadienį 15 val. mokysiu megzti, kas nori – ateikite.”
Eglė, kuri organizuoja kaligrafijos dirbtuves, pataria: „Pradėkite mažai. Pakviesk kelis draugus. Pažiūrėk, kaip veikia. Jei patinka – plėskite. Užupyje niekas nesitiki profesionalumo. Žmonės vertina autentiškumą ir norą dalintis.”
Praktiniai žingsniai:
1. **Paskelkite Facebook grupėje** „Užupio bendruomenė” – parašykite, ką siūlote, kada, kur, ar reikia registruotis.
2. **Pakabinkite skelbimą kavinėse** – paprašykite leisti pakabinti A4 lapą su informacija.
3. **Pakalbėkite su kitais organizatoriais** – jie mielai pasidalins patirtimi ir gal net pasiūlys erdvę.
4. **Būkite lankstūs** – jei pirmą kartą atėjo tik du žmonės – puiku, dirbkite su dviem. Jei atėjo dešimt – irgi puiku.
5. **Nekurkite spaudimo** – dirbtuvės turi būti malonumas, ne pareiga. Jei kartą neįvyko – nieko baisaus.
Kai kūryba tampa tiltu tarp žmonių
Praėjus keliems mėnesiams Užupio dirbtuvių ekosistemoje, pradedi suprasti, kad čia vyksta kažkas didesnio nei tik hobio užsiėmimai. Tai alternatyvus būdas gyventi mieste – ne kaip izoliuoti individai, bet kaip tarpusavyje susieta bendruomenė.
Dirbtuvės veikia kaip tiltas. Jos jungia skirtingų kartų žmones, skirtingų profesijų, skirtingų gyvenimo patirčių. Pensininkas, mokantis jauną studentą lipdyti iš molio. Architektas, mokantis dailininkę fotografuoti. Naujakurė iš kito miesto, randanti pirmuosius draugus per tekstilės dirbtuves.
Užupis rodo, kad bendruomenė nėra kažkas, kas egzistuoja savaime. Ji kuriama – mokantis kartu, kuriant kartu, dalijantis įgūdžiais ir laiku. Kūrybinės dirbtuvės čia nėra papildoma veikla – jos yra būdas, kaip žmonės pažįsta vienas kitą ir kuria bendrą gyvenimą.
Ar tai galima pakartoti kitur? Žinoma. Užupio modelis nėra unikalus dėl geografijos ar istorijos. Jis unikalus dėl požiūrio – žmonės čia tiki, kad dalijimasis yra svarbesnis už pelną, kad bendruomenė yra svarbesnė už individualizmą, kad kūryba yra ne tik profesionalų privilegija, bet kiekvieno teisė ir poreikis.
Tad jei gyvenate Vilniuje – užsukite į Užupį šį savaitgalį. Pažiūrėkite, kas skelbiama Facebook’e, užeikite į kavinę, paklauskite, kas vyksta. Gal rasite dirbtuves, kurios jus domina. O jei ne – gal pats organizuosite pirmąsias. Užupis visada atviras naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms. Čia nereikia leidimo būti kūrybingam – reikia tik noro ir drąsos pradėti.
