Tarp griuvėsių ir galerijos
Užupis niekada nebuvo patogiausias Vilniaus kampas. Dar prieš du dešimtmečius šis rajonas atrodė tarsi miesto užmirštas fragmentas – nuplyšę fasadai, aplūžę kiemai, pro langus žiūrintys žmonės, kurie niekur neskubėjo. Tačiau būtent šioje atmosferoje augo Mantas Žukauskas, šiandien žinomas kaip vienas įdomiausių jaunos kartos menininkų Lietuvoje.
Jo darbai nėra patogūs. Iš surūdijusių metalų gabalų, sulaužytų baldų kojų ir išmestų laikraščių jis konstruoja skulptūras, kurios kažkodėl primena katedrų vitražus – tik apverstus aukštyn kojomis. Žiūrovas jaučia, kad kažką atpažįsta, bet negali tiksliai pasakyti ką.
Medžiaga kaip atminties archyvas
Žukauskas niekada neslepia, iš kur atkeliauja jo medžiagos. Jis jas renka Užupyje, Naujamiestyje, kartais važiuoja į Vilniaus pakraščius. Sako, kad kiekvienas išmestas daiktas turi istoriją, ir jo darbas – ne sukurti naują, o ją perskaityti.
Tai nėra nauja idėja. Readymade koncepcija mene egzistuoja nuo Duchampo laikų. Bet Žukausko požiūris šiek tiek kitoks – jis nesiekia provokuoti ar demistifikuoti meno. Jis tiesiog dirba su tuo, kas yra po ranka, ir tai jam atrodo visiškai natūralu.
Tokia pozicija šiandien turi tam tikrą svorį. Kai meno pasaulis vis labiau orientuojasi į brangias medžiagas ir tarptautines mugės, darbas su atliekomis įgauna beveik politinį atspalvį – nors pats menininkas šio žodžio vengia.
Senamiesčio dvasia – ne romantika, o slėgis
Kalbant apie Užupį, lengva nuklysti į sentimentus. Nepriklausomybės respublika, bohema, laisvė – visa tai yra tiesa, bet tik dalis jos. Žukauskas pasakoja, kad augdamas šiame rajone jautė ne tiek laisvę, kiek savotišką spaudimą – čia reikėjo būti įdomiu, kitokiu, kūrybingu, nes aplinka to reikalavo beveik kaip norma.
Tai paradoksas: vieta, kuri oficialiai skelbiasi laisvės simboliu, gali sukurti savus lūkesčius ir ribas. Ir vis dėlto kažkas iš tos aplinkos jame liko – gebėjimas žiūrėti į nereikalingus daiktus kaip į potencialą, o ne kaip į šiukšles.
Kai atliekos tampa kalba
Žukausko kūryba šiandien eksponuojama ne tik Vilniuje. Pernai jo darbai buvo pristatyti Rygoje ir Taline, šiemet planuojama paroda Berlyne. Tai nereiškia, kad jis tapo komerciniu menininku – jo darbai vis dar sunkiai parduodami, nes netelpa į standartinį interjero dekoracijos formatą.
Ir galbūt tai yra jo stiprybė. Menas, kuris nepatogus, kuris užima per daug vietos, kuris kvepia rūsiu ir senu metalu – toks menas sunkiau ignoruoti.
Tai, kas lieka po visko
Užupis pasikeitė. Dabar čia yra kavinės, galerijos, turistai su fotoaparatais. Žukauskas vis dar gyvena tame pačiame rajone, bet sako, kad jau sunkiau rasti gerų šiukšlių – žmonės išmeta mažiau, arba išmeta kitaip. Galbūt tai irgi ženklas.
Jo kūryba primena, kad miestai turi atmintį, kuri nesaugoma muziejuose – ji guli šaligatviuose, kiemuose, konteinerių šonuose. Ir kad kartais reikia vieno žmogaus, kuris tą atmintį paima į rankas ir padaro iš jos kažką, į ką verta žiūrėti. Ne todėl, kad tai graži. O todėl, kad tai tiesa.
