Užupis – tai ne tik rajonas, tai būsena
Jei dar nebuvai Užupyje kūrybinio chaoso įkarštyje, tai žinok – praleidi kažką tikrai ypatingo. Šis mažytis Vilniaus kampelis jau seniai nustojo būti tiesiog gyvenamasis rajonas ir tapo savotišku eksperimentų poligonu, kur menininkai daro ką nori, o niekas jų nestabdo. Ir būtent čia, tarp senamiesčio akmenų ir Vilnelės čiurlenimo, gimsta projektai, kurie verčia sustoti ir pagalvoti: kaip jie tai sugalvojo?
Televizoriai kaip drobė – ir tai visiškai rimtai
Vienas iš labiausiai stebinančių reiškinių, kurį galima pastebėti Užupyje pastaruoju metu, yra seni televizoriai. Ne kaip technologijos muziejaus eksponatai, o kaip tikri meno objektai, kuriems suteikiamas visiškai naujas gyvenimas. Kūrybinėse erdvėse, įsikūrusiose senose dirbtuvėse ar pusiau apleistuose palėpių studijose, menininkai ima šiuos sunkius, kambariukus užimančius aparatus ir paverčia juos skulptūromis, instaliacijomis, net interaktyviomis patirtimis.
Vienas iš tokių kūrėjų pasakojo, kad idėja kilo visiškai atsitiktinai – kaimynas išnešė seną „Šilelio” televizorių į gatvę, ir tą akimirką jis pamatė ne laužą, o galimybę. Viduje – tuščia erdvė, rėmas, stiklas. Kas tai, jei ne tobula drobė?
Erdvės, kuriose niekas neklausia „ar tai menas”
Užupyje veikiančios kūrybinės erdvės turi vieną bendrą bruožą – jose nėra tų nemalonių klausimų apie tai, ar tai, ką darai, „tikrai menas”. Žmonės tiesiog dirba. Vienas lituoja, kitas tapyba dengią seno televizoriaus ekraną, trečias iš laidų ir vamzdelių konstruoja kažką, kas primena kosmoso stotį.
Šios erdvės dažnai veikia pagal atvirų durų principą – užeik, pažiūrėk, paklausk, galbūt ir pats prisijunk. Tai labai skiriasi nuo sterilių galerijų, kur reikia šnabždėti ir bijoti paliesti. Čia viskas kitaip – triukšminga, kvepianti dažais ir kava, pilna žmonių, kuriems tikrai rūpi tai, ką jie kuria.
Kai atsisakymas tampa žaliava
Televizorių „renesansas” Užupyje yra ir platesnio judėjimo dalis – menininkai vis dažniau žiūri į tai, ką visuomenė išmeta, ir mato potencialą. Seni aparatai, kurių niekas nenori, tampa skulptūrų pagrindais. Jų elektroninės „viduriai” – instaliacijų elementais. Ekranai – projektorių paviršiais.
Tai nėra vien estetinis sprendimas. Tai ir savotiškas komentaras apie tai, kaip greitai mes atsisakome daiktų, kurie kažkada buvo svarbiausi kambario centre. Televizorius kadaise buvo šeimos susibūrimo vieta. Dabar jis guli šaligatvyje. O Užupyje jis vėl tampa centru – tik šįkart meno instaliacijoje.
Čia viskas tik prasideda
Tai, kas vyksta Užupyje su televizoriais ir kūrybinėmis erdvėmis, yra gražus priminimas, kad menas neatsiranda iš nieko – jis atsiranda iš dėmesio. Iš gebėjimo pažiūrėti į seną, nuvalkiotą daiktą ir pamatyti jame tai, ko kiti nemato. Šis rajonas jau dešimtmečius yra ta vieta, kur tokie žmonės susiburia, ir atrodo, kad jis neketina to keisti. Ir labai gerai, nes kol Užupyje yra kūrėjų, kurie iš šaligatvio laužo gamina meną, miestas tikrai nebus nuobodus.
