Užupis visada buvo vieta, kurioje meno ir kasdienybės linija liko neaiški. Respublika, savo pasus turintis rajonas, angelas su trimitu – visa tai jau tapo miesto mitologijos dalimi. Tačiau per pastaruosius penkerius metus šis rajonas patyrė pokytį, kurio nei vienas anksčiau nebūtų nuspėjęs: skaitmeninės technologijos tyliai, bet nuosekliai persmelkė vietinę meno bendruomenę, keičiant ne tik kūrybos priemones, bet ir patį būdą, kaip menininkai bendrauja tarpusavyje ir su publika.
Nuo dirbtuvių prie ekranų
Prieš penkerius metus dauguma Užupio menininkų dirbo tradiciniais metodais – tapyba, skulptūra, keramika dirbtuvėse, kurios kartais primena ne tiek studijas, kiek gyvenamuosius kambarius, apkrautus drobėmis. Šiandien vaizdas kitoks. Nemaža dalis kūrėjų savo darbus pradeda ekrane, naudojant grafinius planšetes ar 3D modeliavimo programas, o fizinis kūrinys tampa tik viena iš galimų jo egzistavimo formų. Tai nereiškia, kad tapyba ar skulptūra dingo – priešingai, jos gyvos ir toliau, tačiau šalia jų atsirado skaitmeninė sluoksnis, kurio anksčiau tiesiog nebuvo.
Vietos galerijos, tokios kaip kelios mažos erdvės palei Užupio gatvę, pradėjo eksperimentuoti su hibridiniais parodų formatais. Fizinė ekspozicija dažnai papildoma virtualiu turu arba QR kodais, nukeliančiais žiūrovą prie papildomos informacijos, garso takelio ar net menininko interviu. Kai kam tai gali pasirodyti dirbtinai primesta technologija, tačiau daugumai jaunesnės kartos kūrėjų šis sluoksnis atrodo natūralus, kaip pieštuko brūkštelėjimas ant popieriaus.
NFT epizodas ir kas iš jo išaugo
2021–2022 metais per Užupį nuvilnijo ir NFT banga – panašiai kaip visame pasaulyje. Keli menininkai bandė parduoti savo kūrinius kaip skaitmeninius žetonus, tikėdamiesi naujo pajamų šaltinio ir platesnės auditorijos. Rezultatai buvo įvairūs. Kai kurie pasiekė netikėtos sėkmės, dauguma – nusivylimo, nes rinka greitai atvėso, o pirkėjų dėmesys persikėlė kitur. Tačiau šis epizodas paliko pėdsaką ne tiek finansiniu, kiek mentaliniu lygmeniu: menininkai pradėjo mąstyti apie savo kūrybą kaip apie skaitmeninį turtą, kurį galima dokumentuoti, autentifikuoti ir platinti be tarpininkų.
Šiandien NFT karštinė atslūgo, bet jos palikimas išliko – blokų grandinės technologijos naudojamos kūrinių autentiškumo patvirtinimui, o kai kurios galerijos toliau ieško būdų, kaip integruoti skaitmeninę nuosavybę į savo veiklos modelį, nebūtinai grįžtant prie ankstesnio ažiotažo.
Socialiniai tinklai kaip antrasis ateljė
Sunku būtų nutylėti apie socialinių tinklų vaidmenį. Instagram, o pastaruoju metu ir TikTok, tapo neatsiejama Užupio menininkų darbo dalimi – ne kaip papildoma reklama, o kaip lygiavertė kūrybos erdvė. Daugelis kūrėjų filmuoja procesą, dalinasi eskizais, klaidomis, abejonėmis. Tai keičia ir publikos santykį su menu – žiūrovas nebe tik gauna galutinį produktą, bet dalyvauja kelionėje link jo.
Vienas Užupio skulptorius, su kuriuo teko pasikalbėti, pastebėjo, kad dabar dažniau susilaukia žinučių iš žmonių, kurie jo kūrybą pamatė ekrane, nei tų, kurie užsuko į dirbtuvę fiziškai. Tai keičia ir pačią bendruomenės struktūrą – ryšiai tarp menininkų ir jų auditorijos vis dažniau formuojasi virtualiai, o po to tik galbūt persikelia į realų susitikimą kavinėje ar galerijoje.
Ką liudija skaičiai
- Per pastaruosius penkerius metus išaugo virtualių parodų ir hibridinių renginių skaičius Vilniuje, ypač Užupio rajone.
- Dalis vietinių menininkų dabar generuoja pastovią pajamų dalį iš skaitmeninių kanalų – komisinių darbų, prenumeratų platformų, internetinės prekybos.
- Bendruomenės nariai vis dažniau minėjo, kad technologijos leidžia palaikyti ryšį su kūrėjais, gyvenančiais užsienyje, taip išplečiant Užupio kūrybinį tinklą už miesto ir šalies ribų.
Kritika ir atsargus žvilgsnis
Ne visi šiuos pokyčius vertina entuziastingai. Vyresnės kartos menininkai kartais pastebi, kad ekranas atitolina nuo medžiagos jausmo, nuo to fizinio proceso, kuris anksčiau buvo paties kūrimo esmė. Yra ir tokių, kurie mano, kad skaitmeninė sklaida verčia kūrybą tapti greitesne, paviršutiniškesne, orientuota į akimirksnio dėmesį, o ne į ilgalaikį apmąstymą.
Šis nerimas nėra be pagrindo. Tačiau atrodo, kad Užupio bendruomenė, kaip ir anksčiau, randa savotišką kompromisą – technologijos priimamos, tačiau ne be atrankos, ne be filtro, kuris išlaiko vietos savitumą. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl rajonas iki šiol nepraradusi savo charakterio, nepaisant to, kad pasaulis aplink jį pasikeitė daugiau, nei kada nors anksčiau per tokį trumpą laiką.
Kas laukia už kito tilto
Užupis, kaip ir bet kuri gyva bendruomenė, nesustos ties dabartiniu tašku. Skaitmeninės technologijos jau tapo neatskiriama vietos kūrybinio audinio dalimi, tačiau tai, kokią formą jos toliau įgaus, priklausys nuo paties menininkų sprendimo – kiek leisti technologijai diktuoti procesą, o kiek išlaikyti tą nerangų, žmogišką netobulumą, kuris visada buvo Užupio patrauklumo dalis. Vienas dalykas atrodo tikras: tiltas tarp fizinio ir skaitmeninio pasaulio šiame rajone jau pastatytas, ir belieka žiūrėti, kas juo eis toliau.
