Vilniaus Užupis jau seniai nustojo stebinti. Gatvės menininkai, alternatyvios kavinės, bohemiška dvasia – visa tai tapo beveik turistiniu prekės ženklu. Bet kažkas keisto ir tikro vyksta viename iš kiemų prie Užupio gatvės, kur žmonės neša savo sugedusius kavos aparatus tarsi šventus artefaktus.
Aparatas kaip asmeninis daiktas
Kalbėtis su Tomu Balčiūnu, vienu iš nedaugelio Vilniuje, kuris specializuojasi rankinių kavos aparatų remonte, nėra paprasta – jis nuolat kažką sukasi rankose, tikrina, klausosi. Jo dirbtuvė – tai pusiau garažas, pusiau laboratorija, kur ant sienų kabo seni Moka puodai ir italų gamybos espresso mašinų schemos.
„Žmonės neša čia ne tik aparatą. Jie neša istoriją,” – sako jis, nenuleisdamas akių nuo išardyto La Pavoni. – „Viena moteris atsinešė aparatą, kurį jos tėvas parvežė iš Romos 1987-aisiais. Ji tiesiog negalėjo jo išmesti.”
Ir tai nėra vienas atvejis. Remonto kultūra, kuri Vakarų Europoje atgimsta kaip atsakas į vartotojiškumą, Vilniuje įgauna savitą formą – čia ji susipina su nostalgija, su posovietine tradicija taisyti viską, kas dar gali veikti, ir su nauja karta, kuri sąmoningai renkasi ilgaamžiškumą.
Kodėl būtent Užupis
Neatsitiktinai tokios vietos kaupiasi būtent čia. Užupis visada buvo erdvė, kur toleruojamas lėtumas, eksperimentas, rankų darbas. Nuoma pigesnė nei centre, kaimynai – menininkai ir amatininkai – nekelia antakių, kai iš dirbtuvės sklinda gręžimo garsai ar deginamo alavo kvapas.
Šalia Tomo dirba keramikė, kuri kartais paskolina krosnį džiovinti gumeliniams tarpikliams. Kitame kieme – vyras, kuris restauruoja senas radijas, bet puikiai išmano elektros schemas ir kartais padeda su sudėtingesniais atvejais. Tai nėra verslo partnerystė. Tai tiesiog kaimynystė, kuri veikia.
„Mes nesame kooperatyvas ar koks startuolis,” – juokiasi Tomas. – „Mes tiesiog žmonės, kurie moka skirtingus dalykus ir kartais paprašome vienas kito pagalbos.”
Ritualas, kuris grįžta
Bet kodėl kavos aparatai? Kodėl ne telefonai, ne buitinė technika?
Atsakymas paprastesnis nei atrodo. Kavos aparatas – ypač rankinis, mechaninis – yra vienas iš nedaugelio virtuvės prietaisų, kurį žmogus liečia kiekvieną rytą. Jis yra ritualas pats savaime. Kai jis sugenda, sugenda ir rytas. O pirkti naują reiškia pradėti iš naujo – su kitu svoriu, kitu garsu, kitu jausmu.
Vilniečiai, kurie pas Tomą ateina pirmą kartą, dažnai stebisi, kad remontas kainuoja beveik tiek pat, kiek naujas biudžetinis aparatas. Bet grįžta. Ir atsiveda draugus.
„Pirmą kartą žmogus ateina dėl aparato. Antrą kartą – jau dėl pokalbio,” – sako Tomas.
Kai taisymas tampa susitikimu
Tai, kas vyksta Užupyje su kavos aparatais, iš tiesų yra daug platesnio reiškinio dalis. Europos miestuose plinta vadinamieji „repair café” – vietos, kur žmonės susitinka taisyti daiktus kartu. Amsterdame, Berlyne, Briuselyje tokie susitikimai vyksta reguliariai, juos remia savivaldybės, jie tampa bendruomenės mazgais.
Vilniuje tai kol kas auga organiškai, be institucijų paramos, be strategijų. Tiesiog žmogus žino žmogų, kuris žino kitą žmogų. Ir kažkuriuo momentu tas tinklas tampa pakankamai tankus, kad jį jau galima vadinti kultūra.
Gal tai ir yra tikrasis Užupio paradoksas – rajonas, kuris visada pozicionavo save kaip meninį, dabar tampa vieta, kur svarbiausia ne kūryba, o priežiūra. Rūpinimasis daiktais, kurie kažkam rūpi. Ir žmonėmis, kurie ateina jų ieškoti.
