Objektas, kuris atsisakė mirti
Senas televizorius – tai ne tiesiog sugadintas prietaisas. Tai tam tikras kultūrinis artefaktas, kuris daugeliui žmonių saugo prisiminimus apie konkrečią epochą, apie tai, kaip atrodė gyvenamasis kambarys devintajame dešimtmetyje, kaip kvepėjo mama virtuvėje, kol ekrane mirgėjo Lietuvos televizijos laidos. Užupyje, tame keistame Vilniaus mikrorajonėlyje, kuris save vadina nepriklausoma respublika ir turi savo konstituciją, keli menininkai ir entuziastai pastaruosius kelerius metus dirba su šia medžiaga – ne kaip restauratoriai, ne kaip kolekcionieriai, o kaip žmonės, kurie mato objekte kažką daugiau nei nostalgiją.
Tai, ką jie daro, sunku priskirti vienai kategorijai. Tai nėra grynasis menas, nėra grynasis remontas, nėra gatvės menas tradicine prasme. Tai kažkas tarp.
Remonto kultūra kaip politinis gestas
Užupyje veikiančios neoficialios dirbtuvės – dažniausiai tai tiesiog kiemo garažai arba pusiau apleistos patalpos – priima televizorius, kuriuos žmonės neša iš palėpių. Dalis jų veikia, dalis – ne. Tačiau čia svarbu ne tiek techninis aspektas, kiek tai, ką šis procesas reiškia platesniame kontekste.
Europos Sąjungoje kasmet susidaro apie 10 milijonų tonų elektronikos atliekų. Lietuva šiame procese nėra išimtis – mes taip pat metame, perkame nauja, vėl metame. Tad kai kažkas sąmoningai pasirenka remontuoti seną katodinio spindulio televizorių, tai yra ne tik techninis sprendimas. Tai savotiškas atsisakymas dalyvauti toje grandinėje. Žinoma, galima tai romantizuoti, bet verta ir kritiškai pažvelgti: ar vienas suremontuotas „Šilelis” iš tikrųjų kažką keičia? Greičiausiai ne statistiškai. Tačiau kultūriškai – galbūt.
Remonto kultūra, kurią kai kurie teoretikai vadina repair culture, iš esmės yra iššūkis tam, kaip mes suprantame objektų gyvenimo ciklą. Mes esame įpratę galvoti linijiškai: pagaminimas, naudojimas, išmetimas. Šie žmonės siūlo kitą modelį – ne ciklą, nes tai per daug tvarkinga metafora, o labiau chaotišką, neprognozuojamą objekto kelionę, kurioje kiekvienas remontas, kiekvienas perdirbimas prideda naują sluoksnį.
Kai televizorius tampa drobė
Vienas iš įdomiausių aspektų – kaip šie objektai pereina iš dirbtuvių į gatvę. Keletas Užupyje dirbančių menininkų eksperimentuoja su tuo, ką galima pavadinti konteksto perkėlimu: televizorius, kuris kažkada stovėjo svetainėje ir buvo naudojamas pagal paskirtį, dabar atsiduria lauke, ant šaligatvio, prie sienos, kartais su veikiančiu ekranu, kartais – kaip tuščias korpusas, į kurį įdėta kažkas visiškai netikėto.
Tai nėra nauja idėja – Fluxus judėjimas su panašiais dalykais eksperimentavo dar šeštajame dešimtmetyje, Nam June Paikas visą gyvenimą dirbo su televizoriais kaip skulptūrine medžiaga. Tačiau Užupyje tai įgauna specifinį vietinį atspalvį. Čia nėra galerijos, nėra kuratoriaus, nėra paaiškinamojo teksto ant sienos. Yra tiesiog objektas gatvėje ir praeiviai, kurie sustoja arba nesustoja.
Vienas iš menininkų, kalbėjęs su žurnalistais anksčiau šiais metais, sakė kažką, kas man pasirodė tiksliausia šio reiškinio charakteristika: „Mes nedirbame su televizoriais. Mes dirbame su tuo, ką žmonės į juos sudėjo per tuos trisdešimt metų.” Tai gana tiksli pastaba – televizorius kaip talpykla kolektyvinės atminties, kurią galima permontuoti, perklausti, išardyti.
Užupis kaip laboratorija, o ne muziejus
Čia reikia sustoti ir pažvelgti į kontekstą kritiškiau. Užupis pastaruosius du dešimtmečius tapo tam tikru Vilniaus kultūriniu brendu – „bohemiška” vieta, kurią mėgsta fotografuoti turistai, kuri turi savo angelą ant tilto ir savo „laisvės” naratyvą. Tai sukuria tam tikrą įtampą: ar menas, kuris gimsta tokioje aplinkoje, gali išlikti autentiškas, ar jis neišvengiamai tampa tos pačios turistinės estetikos dalimi?
Manau, kad televizorių projektas šiai įtampai yra atsparesnis nei daugelis kitų Užupyje vykstančių meninių iniciatyvų. Priežastis paprasta – tai nėra lengvai fotografuojama, nėra lengvai paverčiama Instagram turiniu. Suremontuotas sovietinis televizorius ant šaligatvio yra per daug keistas, per daug nepatogus, per daug reikalaujantis konteksto, kad taptų lengva vizualine vartojimo preke. Tai, žinoma, gali keistis, jei projektas taps žinomesnis.
Tačiau kol kas tai veikia kaip laboratorija – vieta, kur eksperimentuojama be aiškaus tikslo, be aiškaus rezultato. Ir tai, paradoksaliai, yra stipriausia šio reiškinio pusė.
Tarp epochų, tarp medžiagų, tarp prasmių
Grįžtant prie esminio klausimo: ką mes matome, kai žiūrime į seną televizorių, kurį kažkas surinko, perdažė, išnešė į gatvę ir paliko ten? Matome objektą, kuris atsisakė vykdyti savo pirminę funkciją ir tapo kažkuo kitu – ne muziejaus eksponatu, nes jo niekas neprižiūri, ne šiukšle, nes kažkas juo pasirūpino, ne meno kūriniu tradicine prasme, nes jis neturi rėmo, pavadinimo, kainos.
Šis neapibrėžtumas yra ne trūkumas, o esminis bruožas. Mes gyvename epochoje, kuri labai mėgsta kategorizuoti, etiketuoti, priskirti. Užupyje dirbantys menininkai – sąmoningai ar ne – kuria objektus, kurie priešinasi šiam impulsui. Jie primena, kad medžiaga turi savo istoriją, kuri neprasideda gamykloje ir nesibaigia sąvartyne. Ir kad kartais vertingiausi dalykai yra tie, kurie atsisako tilpti į jokią dėžutę – net ir į tą, kurią mes vadiname menu.
