Vaikštant Užupio gatvelėmis dar visai nedaug metų atgal, menininkų dirbtuvės kvepėjo aliejiniais dažais, terpentinu ir senais knygų puslapiais. Šiandien tas kvapas niekur nepradingo, bet prie jo prisidėjo ir kitas garsas – kompiuterio ventiliatorių ūžesys, 3D spausdintuvų tiksėjimas, kartais net dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų mirgėjimas ekrane. Užupis, tas keistas ir mylimas rajonas, kuris kadaise pasiskelbė atskira respublika, dabar pergyvena visai kitokią revoliuciją – skaitmeninę.
Kai teptukas susitinka su pikseliais
Pokalbiai su vietos menininkais atskleidžia kažką nuostabaus – jie nebijo technologijų. Priešingai, jie jas apkabina su tokiu pat entuziazmu, kaip anksčiau apkabino naujus tapybos metodus ar netradicines medžiagas. Vienas skulptorius, kurio dirbtuvė slepiasi kieme už senos medinės tvoros, pasakojo, kaip pradėjo naudoti 3D modeliavimo programas eskizams. Anksčiau valandų valandas leido su moliu, bandydamas surasti tinkamą formą. Dabar gali per kelias minutes pamatyti dešimt skirtingų variantų ekrane, o tik tada pasirinktą imasi realizuoti fiziškai.
Tapytojai eksperimentuoja su skaitmeniniu tapybos formatu, kuris leidžia sluoksniuoti idėjas taip, kaip niekada anksčiau nebuvo įmanoma. Kai kurie net naudoja dirbtinio intelekto įrankius kaip įkvėpimo šaltinį – ne tam, kad AI sukurtų darbą už juos, o tam, kad išprovokuotų netikėtas kompozicijas, kurias vėliau interpretuoja savo ranka.
Socialiniai tinklai – naujoji galerija
Bet tikra magija vyksta ne tik dirbtuvėse. Užupio menininkai suprato, kad Instagram, TikTok ir kitos platformos gali tapti jų virtualia galerija, prieinama žmonėms nuo Vilniaus iki Tokijo. Vienos fotografų grupės nariai pasakojo, kaip trumpi vaizdo įrašai, rodantys kūrybos procesą – nuo tuščio drobės iki baigto paveikslo – sukėlė daugiau susidomėjimo nei bet kokia tradicinė parodos reklama.
Įdomu tai, kad ši skaitmeninė buveinė nepakeitė fizinio parodų formato, o jį papildė. Žmonės pamato darbą internete, susidomi, ir tada atvyksta pažiūrėti jo gyvai, pajusti tikrą tekstūrą, spalvą, mastelį. Skaitmeninė erdvė tapo tramplinu, o ne pakaitalu.
NFT, virtuali realybė ir kiti keisti žodžiai
Kai kurie drąsesni Užupio kūrėjai nuėjo dar toliau. Jauna menininkų kolektyvo grupė pradėjo eksperimentuoti su NFT technologija, siekdama sukurti naujas pajamų formas savo darbams. Nors ši sritis kelia daug klausimų ir skepticizmo, jaunieji kūrėjai žiūri į tai kaip į eksperimentą, ne kaip į galutinį sprendimą. Jiems svarbu išbandyti, suprasti, ar tai tinka jų kūrybai, ar ne.
Virtuali ir papildyta realybė taip pat pradeda skverbtis į vietinę meno sceną. Vienas instaliacijos menininkas pasakojo apie planus sukurti parodą, kurioje žiūrovai galėtų per savo telefonus pamatyti papildomus sluoksnius prie fizinių darbų – paslėptas žinutes, animuotus elementus, garso takelius, susijusius su konkrečiu paveikslu. Toks hibridinis požiūris jungia tradicinę meno patirtį su skaitmeniniu papildymu, sukuriant visiškai naują žiūrėjimo būdą.
Bendruomenė, kuri mokosi kartu
Vienas dalykas, kuris išsiskiria šioje transformacijoje – tai kolektyvinis mokymosi procesas. Užupio menininkai dažnai rengia neformalius susitikimus, kuriuose vieni kitiems parodo naujus įrankius, pasidalija patirtimi, kartu bandant išsiaiškinti, kaip veikia tam tikra programa ar platforma. Nėra jokios hierarchijos tarp „technologiškai raštingų” ir „tradicinių” menininkų – visi mokosi vienas iš kito, nesvarbu, kokio amžiaus ar patirties lygio.
Toks bendruomeniškumas, matyt, ir yra Užupio esmė, kuri nepasikeitė nepaisant visų technologinių naujovių. Tas savitas laisvos respublikos jausmas, kur eksperimentavimas skatinamas, o klaidos nėra baisu, leidžia menininkams drąsiai žengti į skaitmeninį pasaulį, nebijant prarasti savo autentiškumo.
Kur teka šis skaitmeninis upelis
Tiesą sakant, žiūrėdamas į visa tai, sunku nesijaudinti dėl to, kas vyksta šiame nedideliame Vilniaus kampelyje. Užupis niekada nebuvo apie taisykles ar tradicijas, saugomas dėl saugumo – jis visada buvo apie drąsą kurti kitaip. Technologijos šiuo atveju nėra grėsmė kūrybiškumui, priešingai, jos tampa nauju įrankiu tarp daugybės kitų, kuriuos menininkai naudoja jau šimtmečius.
Svarbiausia, kas šiame procese vyksta – žmonės nepraranda savo balso, savo unikalaus stiliaus, kuris juos atskiria nuo kitų. Programinė įranga, dirbtinis intelektas, virtuali realybė – visa tai lieka tik įrankiais, o ne pačiu turiniu. Ir kol Užupio menininkai supranta šį skirtumą, jų kūrybinė bendruomenė turės tik dar daugiau būdų pasakoti savo istorijas pasauliui, nesvarbu, kokiu formatu jos bus perduotos – ant drobės, ekrane ar galbūt kažkuo, ko dar net neįsivaizduojame.
