Rytas Užupyje prasideda ne nuo žadintuvo, o nuo kavos aromato, kuris sklinda iš kažkurio kiemo ir jau primena, kad čia gyvenimas turi savo tempą. Aš pati, kai pirmąkart atsidūriau šitame rajone prieš gerus penkerius metus, galvojau – na, dar viena Vilniaus dalis su gražiomis gatvelėmis. Bet neilgai trukus supratau, kad čia kažkas kitaip. Žmonės kalbasi. Ne mandagiai pasisveikina ir prabėga, o tikrai sustoja ir šneka.
Kavinė, kur laikas neegzistuoja
Yra tokia vieta, netoli tilto, kur visada sėdi tie patys veidai. Tapytojas, kuris jau dvidešimt metų piešia tuos pačius Vilnios vaizdus, bet kiekvieną kartą randa naują atspalvį. Rašytoja, kuri geria arbatą ir rašo į sąsiuvinį, o ne į telefoną – sako, kad ranka rašant mintys eina kitaip. Ir šalia jų dažnai prisėda kažkas naujas, atsitiktinis praeivis, kuris tiesiog paklausė, kur galima nusipirkti gerų blynų.
Ir štai tada prasideda tas magiškas dalykas – pokalbis. Ne apie orą, o apie tai, kaip skiriasi šešėliai rudenį ir žiemą, arba kodėl kažkas nusprendė nutapyti katę mėlynai. Skamba absurdiškai, bet būtent iš tokių pašnekesių gimsta idėjos, kurios vėliau tampa parodomis, eilėraščiais ar net muzikos kūriniais.
Bendruomenė be taisyklių, bet su savo logika
Užupyje niekas nesako „ateik į mano studiją tada ir tada aptarti projekto”. Čia viskas vyksta kažkaip organiškai. Sutinki žmogų gatvėje, paklausi, kaip sekasi su ta skulptūra, ir staiga jau stovi prieš jo dirbtuves ir žiūri, kaip jis tašo medį, o galvoje sukasi mintis – o gal ir man kažką panašaus reikėtų pabandyti.
Menininkai čia nesivaržo dalintis nebaigtais darbais. Man tai atrodo keista, nes daugelyje kitų kūrybinių aplinkų žmonės saugo savo idėjas kaip paslaptis, bijodami, kad kažkas „pavogs”. O Užupyje – priešingai. Kuo daugiau parodai, kuo daugiau papasakoji, tuo labiau kūrinys auga. Tarsi bendruomenės dėmesys būtų trąša.
Kai idėja gimsta iš nieko
Pamenu vieną vakarą, kai grupelė žmonių sėdėjo prie upės ir kalbėjosi apie visai nesusijusius dalykus – nuo politikos iki to, kodėl kai kurie žmonės nemėgsta kalendorių. Ir staiga vienas fotografas pasakė: „O jeigu padaryčiau seriją nuotraukų apie laiką, kurio nesimato?” Po pusmečio ta idėja tapo paroda, kuri buvo rodoma net užsienyje.
Tokie dalykai čia nutinka nuolat. Niekas nesėdi ir negalvoja „dabar aš kursiu meną”. Tiesiog gyvena, kalbasi, geria kavą ar vyną, ir kažkur tarp sakinių atsiranda kibirkštis. Gal todėl Užupis ir vadinamas menininkų respublika – ne dėl to, kad čia daug dirbtuvių ar galerijų, o dėl to, kad pati atmosfera skatina mąstyti kitaip.
Ne visada saldu
Būtų neteisinga piešti tik idilišką paveikslą. Kartais tie patys pašnekesiai virsta ginčais, kartais žmonės susipyksta dėl skirtingo požiūrio į kūrybą ar net dėl banalių dalykų, pavyzdžiui, kas turi teisę naudotis bendra erdve parodai. Bet net tie konfliktai kažkaip tampa dalimi to paties proceso – po audros vėl susėdama prie tos pačios kavinės staliuko ir kalbamasi toliau.
Vietoj taško – dar vienas puodelis kavos
Jeigu reikėtų apibendrinti, ką man reiškia Užupio kūrėjų pašnekesiai, sakyčiau taip: tai vieta, kur pokalbis nėra tik pokalbis. Jis yra proceso dalis, medžiaga, iš kurios kažkas nulipdo kūrinį. Nesvarbu, ar tai tapyba, muzika, literatūra, ar tiesiog gyvenimo būdas – viskas prasideda nuo to, kad kažkas sustoja ir paklausia „o ką tu apie tai galvoji?”.
Ir galbūt būtent todėl aš vis dar grįžtu į tą pačią kavinę prie tilto. Ne dėl kavos, nors ji ten irgi neprasta. O dėl to, kad niekada nežinai, koks pokalbis šiandien pakeis tavo mąstymą apie kūrybą – ar bent jau privers nusipirkti dar vieną puodelį ir pasilikti ilgiau, nei planavai.
