Kodėl emocinė sveikata yra tikrasis vaiko supergebėjimas
Žinot ką? Mes gyvename laikais, kai visi kalba apie fizinį imunitetą – vitaminus, mineralus, sportą. Bet kažkaip užmirštame, kad mūsų vaikai kasdien susiduria su emocine „infekcija”: stresu mokykloje, draugų konfliktais, nesėkmėmis, netikėtais pokyčiais. Ir čia prasideda tikrasis iššūkis!
Emocinė sveikata – tai ne kažkoks abstraktus dalykas, apie kurį kalba tik psichologai. Tai kasdienė mūsų vaikų realybė. Vaikas su stipriu emociniu imunitetu sugeba atsitiesti po nesėkmės, drąsiai išsakyti savo nuomonę, susitvarkyti su nusivylimu ir, svarbiausia, jaučiasi saugus būdamas savimi. Skamba kaip svajonė? Ne, tai visiškai pasiekiama!
Problema ta, kad niekas mums nedavė instrukcijos, kaip tai daryti. Mes patys dažnai auginami kitokioje aplinkoje, kur emocijos buvo slopinamos, o ašaros laikomos silpnumo ženklu. Laikas tai keisti! Ir geroji žinia – tam nereikia tapti psichologu ar skaityti šimtą knygų. Reikia tik įtraukti keletą paprastų ritualų į kasdienybę.
Ryto patikrinimas: kaip pradėti dieną emociškai saugiai
Rytai mūsų namuose dažnai atrodo kaip chaosas – skubame, rėkiame „greičiau”, ieškome dingusių kojinių, o vaikas jau spėja gauti pirmąjį stresą dar net neišėjęs iš namų. Skamba pažįstamai?
Štai ką aš siūlau: prieš viską – net prieš dantų valymą – skirkite dvi minutes emociniam „patikrinimui”. Tai gali būti paprasta kaip „labas rytas” su tikru žvilgsniu į akis ir klausimu: „Kaip šiandien jaučiasi tavo širdis?” Ne „kaip miegojai” ar „ar pasiruošei kontroliniam”, o būtent apie jausmus.
Kai mano sūnus buvo antrokas, mes pradėjome naudoti spalvų sistemą. Jis galėdavo pasakyti „šiandien esu geltonas” (neramus) arba „žalias” (ramus ir pasirengęs). Jokių spaudimų paaiškinti kodėl – tiesiog pripažinimas. Ir žinot ką? Per kelias savaites pastebėjau, kad jis pradėjo geriau suprasti savo emocijas ir jas įvardyti.
Praktiškai tai gali atrodyti taip:
- Atsisėskite šalia vaiko lovos ar pusryčių stalo
- Padarykite gilų įkvėpimą kartu – tai signalizuoja, kad dabar yra „mūsų” laikas
- Paklauskit atviro klausimo apie jausmus
- Išklausykit be vertinimo ir patarimų
- Pasidalinkit ir savo emocine būsena – vaikai mokosi iš pavyzdžio!
Nesitikėkite, kad vaikas iš karto atsivėrs. Kai kuriems vaikams reikia laiko. Bet pats ritualas – tai jau pranešimas: „Tavo jausmai čia yra svarbūs ir saugūs”.
Klaidos šventė: kodėl nesėkmės yra geriausias mokytojas
Turiu prisipažinti – man buvo LABAI sunku su tuo susitaikyti. Kai mano duktė parnešdavo prastą pažymį ar pralaimėdavo varžybose, mano pirmasis instinktas buvo ją guosti ir sakyti „nieko tokio, kitą kartą pavyks”. Bet žinot ką? Tai buvo didžiausia mano klaida!
Mes turime liautis gelbėję vaikus nuo nesėkmių. Vietoj to – turime juos išmokyti su tomis nesėkmėmis gyventi, jas analizuoti ir iš jų mokytis. Tai ir yra tikrasis emocinės jėgos pagrindas.
Įvedėme šeimoje „klaidos šventę”. Kartą per savaitę, paprastai penktadienio vakarą, visi sėdame ir pasidalijame savo didžiausia savaitės klaida. Ir ne bet kaip – mes ją ŠVENČIAME! Plojame, juokiamės (ne iš klaidos, o iš situacijos), ir svarbiausia – diskutuojame, ko ji mus išmokė.
Štai keletas taisyklių mūsų „klaidos šventei”:
- Kiekvienas dalijasi bent viena klaida – ir suaugusieji, ir vaikai
- Draudžiama teisinti ar menkinti klaidos
- Privaloma pasakyti, ko išmokai iš šios situacijos
- Galima juoktis, bet tik palaikančiai
- Baigiame frazę: „Esu drąsus/drąsi, nes bandžiau!”
Žinote, kas nutiko po kelių mėnesių? Mano vaikai pradėjo DŽIAUGTIS pasakodami apie savo nesėkmes. Ne todėl, kad jie mėgsta klysti, o todėl, kad jie nebijo klysti. Ir tai – didžiulė emocinio atsparumo dalis.
Jausminė biblioteka: kaip išplėsti vaiko emocinį žodyną
Dauguma vaikų (ir suaugusiųjų, prisipažinkim!) moka įvardyti tik keturias emocijas: laimingas, liūdnas, piktas, išsigandęs. Bet žmogaus emocinė palitra yra DAUG turtingesnė! Ir kuo daugiau emocijų vaikas sugeba atpažinti ir įvardyti, tuo geriau jis gali jas valdyti.
Mes pradėjome kurti „jausminę biblioteką”. Tai ne kažkas sudėtingo – tiesiog didelis lapas ant sienos, kur renkame įvairius jausmų pavadinimus. Kai kas nors šeimoje patiria naują ar įdomų jausmą, mes jį užrašome ir aptariame.
Pavyzdžiui, kai sūnus grįžo iš draugo gimtadienio, jis sakė jaučiasi „keistai”. Mes kartu ieškojome tikslesio žodžio. Paaiškėjo, kad jis jautė „pavydą” (draugas gavo nuostabią dovaną) ir „kaltę” (dėl to, kad pavydi). Du skirtingi jausmai! Kai juos įvardijome, jis jautėsi DAUG geriau, nes suprato, kas vyksta jo viduje.
Praktiniai būdai plėsti emocinį žodyną:
- Skaitant knygas, sustokite ir paklauskite: „Kaip dabar jaučiasi šis veikėjas?”
- Žiūrint filmus, spėliokite personažų emocijas pagal veido išraiškas
- Naudokite „jausmų ratą” – vizualų įrankį su daugybe emocijų pavadinimų
- Patys garsiai įvardykite savo jausmus: „Dabar jaučiuosi nusivylęs, nes…”
- Žaiskite „jausmų pantomimą” – atspėkite emociją be žodžių
Kai vaikas sugeba pasakyti „jaučiuosi apmaudu” vietoj „viskas blogai” arba „esu nusivylęs” vietoj „neapkenčiu visko”, jis jau turi įrankį valdyti tą emociją. Tikslumas duoda galią!
Kvėpavimo oazė: ramybės salelė chaoso jūroje
Gerai, pripažinsiu – iš pradžių man atrodė, kad kvėpavimo pratimai vaikams yra kažkoks „hipių” dalykas. Bet kai pamačiau, kaip mano devynerių metų duktė naudoja kvėpavimą, kad nurimtų prieš matematikos kontrolinį, aš tapau tikru šio metodo evangelistu!
Kvėpavimas yra vienintelis dalykas, kurį vaikas gali kontroliuoti VISADA ir VISUR. Jis negali kontroliuoti, ką sako kiti vaikai, ar kokį pažymį gaus, ar ar tėvai susiginčys. Bet jis VISADA gali kontroliuoti savo kvėpavimą. Ir tai – neįtikėtina galia.
Mes sukūrėme „kvėpavimo oazę” – specialią vietą namuose (iš tiesų tai tik kampas su minkšta pagalve ir keliais augalais), kur bet kas gali eiti, kai jaučia, kad emocijos pernelyg stiprios. Taisyklė viena: kai kas nors ten eina, niekas jo netrukdo penkias minutes.
Štai keletas kvėpavimo technikų, kurios tikrai veikia su vaikais:
„Karštos kakavos kvėpavimas”: Įsivaizduok, kad laikai puodelį karštos kakavos. Įkvėpk per nosį (uostyk kvapą), išpūsk per burną (atvėsink gėrimą). Kartok 5 kartus. Vaikai DIEVINA šitą, nes tai susiję su kažkuo maloniu.
„Žvaigždės kvėpavimas”: Piešk ore penkiakampę žvaigždę pirštu. Kiekviena linija – įkvėpimas arba iškvėpimas. Vizualumas padeda vaikams susikaupti.
„Baliono kvėpavimas”: Įkvėpk ir išpūsk pilvuką kaip balioną. Rankos ant pilvo padeda jausti procesą. Puiku mažesniems vaikams!
Svarbu: nekalbėkite apie kvėpavimą tik tada, kai vaikas jau išsišokęs. Praktikuokite kartu kasdien, kai visi ramus. Tada, kai ateis emocinis „viesulas”, vaikas jau turės įgūdį, kurį galės panaudoti.
Dėkingumo detektyvas: kaip išmokyti matyti gerą net sunkiomis dienomis
Girdėjau apie dėkingumo dienoraščius milijoną kartų, bet man visada atrodė, kad tai per daug „instagramiška” ir netikra. Kol nesupratau, kad problema ne idėjoje, o įgyvendinime!
Mes neprašome vaikų rašyti, už ką jie dėkingi (nes tai tampa formalia pareiga). Vietoj to – mes tampame „dėkingumo detektyvais”. Mūsų užduotis – surasti tris MAŽUS dalykus per dieną, kurie buvo malonūs, netikėti ar juokingi. Ne dideli dalykai kaip „turiu šeimą”, o būtent smulkmenos.
Pavyzdžiui:
- „Šiandien autobuse kažkas man nusišypsojo”
- „Radau savo mėgstamą pieštuko spalvą, kurią maniau praradau”
- „Mokytoja papasakojo juokingą istoriją”
- „Saulė šviečiau pro langą būtent į mano stalą”
Kodėl tai veikia? Nes mūsų smegenys natūraliai linkę ieškoti problemų ir pavojų – tai evoliucinis mechanizmas. Bet kai sąmoningai treniruojame smegenis ieškoti gero, mes tiesiogine prasme performuojame jų veikimą!
Mes tai darome vakare, prieš miegą. Kiekvienas pasako savo tris „radinukus”. Kartais tai užtrunka penkias minutes, kartais – dvidešimt, nes prasideda diskusijos ir prisiminimai. Ir tai yra nuostabu! Vaikas eina miegoti ne su minėtimis apie tai, kas buvo blogai, o su šiltu jausmu apie tai, kas buvo gera.
Svarbus niuansas: jei vaikas sako „nieko gero nebuvo”, nesispieskite. Pasakykite „gerai, gal rytoj bus lengviau rasti” ir pasidalinkite savo radiniais. Spaudimas čia yra priešingybė tam, ko siekiame.
Emocijų meteorologas: išmokyti vaiką stebėti savo vidinį orą
Vienas protingiausių dalykų, kurį išgirdau iš vaiko psichologės: „Emocijos yra kaip oras – jos ateina ir praeina, keičiasi, bet jos nėra mes patys”. Šita metafora VISIŠKAI pakeitė mūsų požiūrį!
Dabar mes kalbame apie emocijas kaip apie orą. Vaikas gali sakyti „šiandien manyje audra” arba „jaučiu, kad artėja debesys”. Tai padeda suprasti, kad emocija yra laikina – kaip ir oras, ji pasikeis.
Sukūrėme „emocijų oro prognozę”. Kiekvieną rytą ir vakarą vaikas gali pažymėti savo vidinį orą specialiame kalendoriuje. Naudojame paprastus simbolius: saulė, debesėliai, lietus, audra, vaivorykštė (kai jaučiasi gerai po sunkaus periodo).
Po kelių savaičių pradedame matyti modelius! Pavyzdžiui, pastebėjome, kad mano sūnui pirmadienio rytai dažniausiai būna „debesuoti”. Tai padėjo mums suprasti, kad jam reikia daugiau paramos savaitės pradžioje. Arba kad po sporto treniruočių jo „oras” visada pagerėja – tai tapo argumentu, kodėl sportas yra svarbus net kai nenori.
Štai kaip tai padeda emocinio imuniteto ugdyme:
- Vaikas mato, kad blogos emocijos nepasilieka amžinai
- Jis pradeda atpažinti, kas sukelia tam tikras emocijas
- Gali planuoti – jei žino, kad rytoj bus sunku, gali pasiruošti
- Jaučia kontrolę – jis stebi savo emocijas, o ne emocijos valdo jį
- Mato savo pažangą – kaip vis geriau susitvarko su sunkumais
Svarbu pabrėžti vaikui: visi orai yra normalūs. Nėra „blogo” oro – yra tik skirtingas oras. Kartais lyja, ir tai normalu. Mes tik mokomės, kaip turėti skėtį.
Stiprybių lobių medžioklė: kai vaikas žino, kas jį daro ypatingą
Žinot, kas vyksta dažniausiai? Vaikai (ir mes suaugusieji) nuolat girdi, ką daro blogai. „Netvarkingas”, „per daug triukšmingas”, „nemoka susikaupti”, „per lėtas”. Bet kada paskutinį kartą vaikas girdėjo KONKREČIAI, kas jame yra gero?
Ne bendrus komplimentus kaip „tu geras vaikas”, o tikslias stiprybes. „Tu esi ištikimas draugas”, „tu pastebi, kai kam nors reikia pagalbos”, „tu nesimeti po nesėkmės”, „tu sugalvoji kūrybiškus sprendimus”.
Mes pradėjome „stiprybių lobių medžioklę”. Kiekvieną savaitę ieškome ir užrašome vieną stiprybę kiekviename šeimos naryje. Užrašome ant mažų lapelių ir dedame į kiekvieno asmeninę „lobių skrynią” (iš tiesų tai tik dekoruota dėžutė).
Štai kodėl tai neįtikėtinai svarbu: kai vaikas susiduria su sunkumu, jo pirmoji mintis dažnai būna „aš negaliu”, „aš per daug blogas tam”, „man nepavyks”. Bet jei jis turi vidinį „lobių skrynią” su konkrečiomis stiprybėmis, jis gali į jas atsireikti.
Pavyzdžiui, kai mano duktė bijojo pradėti naujoje mokykloje, mes kartu peržiūrėjome jos stiprybes. „Tu esi draugiška”, „tu geri užmegzti pokalbį”, „tu esi drąsi naujose situacijose” (nes anksčiau įveikė kitą baimę). Tai jai davė konkretų pagrindą, ant kurio remtis.
Praktiniai patarimai, kaip ieškoti stiprybių:
- Stebėkite, kas vaikui sekasi natūraliai, be pastangų
- Atkreipkite dėmesį, ką kiti giria jūsų vaiką
- Paklauskite mokytojų, ką jie mato kaip vaiko stiprybes
- Žiūrėkite ne tik į talentus, bet ir į charakterio bruožus
- Įtraukite patį vaiką – kas, jo nuomone, yra jo stiprybės?
Ir dar vienas svarbus dalykas: stiprybės nebūtinai yra „geri pažymiai” ar „sporto laimėjimai”. Stiprybė gali būti „sugebėjimas juoktis iš savęs”, „kantrybė su jaunesniu broliu”, „gebėjimas pamatyti grožį smulkmenose”. Ieškokite TIKRŲ, unikalių dalykų.
Kaip visa tai sujungti į gyvenimą, kuris ir taip jau perpildytas
Gerai, dabar turbūt galvojate: „Skamba puikiai, bet kada aš visa tai darysiu?! Mes ir taip vos spėjame!” Suprantu jus VISIŠKAI. Ir todėl noriu pasakyti patį svarbiausią dalyką: jums NEREIKIA daryti visko iš karto.
Pradėkite nuo vieno ritualo. Vieno! Gal tai bus tik ryto emocinis patikrinimas. Darykite jį dvi savaites, kol taps natūralus. Tada pridėkite dar vieną. Emocinės sveikatos ugdymas – tai ne sprintas, tai maratonas.
Ir dar: šie ritualai neturi būti tobuli. Bus dienų, kai pamiršite. Bus savaičių, kai viskas subyrės. Ir žinot ką? Tai normalu! Tai net gera, nes vaikai mato, kad ir suaugusieji ne tobuli, ir tai irgi yra svarbi pamoka.
Svarbiausia – nuoseklumas, o ne tobulumas. Geriau tris kartus per savaitę padaryti „klaidos šventę” nei nė karto, nes laukiate „idealiausio” momento. Geriau dvi minutes ryto patikrinimo nei nieko, nes neturite dvidešimties minučių giliai diskusijai.
Ir štai ko tikrai nežinojau, kai pradėjome: šie ritualai pakeis ne tik vaiką, bet ir JŪSŲ santykį su juo. Kai pradėsite reguliariai kalbėti apie emocijas, klausytis be vertinimo, švęsti klaidas – jūsų ryšys pasidarys gilesnis. Vaikas pradės jums pasitikėti ne tik kaip tėvu ar motina, bet kaip emociniu sąjungininku.
Mano sūnus dabar yra paauglys (taip, tie baisūs paauglystės metai!), ir žinot ką? Jis vis dar ateina ir dalijasi savo jausmais. Ne visada, ne kasdien, bet jis ateina. Ir aš žinau, kad tai yra dėl tų metų, kai mes kūrėme saugią erdvę emocijoms, kai mokėmės kartu, kai rodėme, kad jausmai yra normalūs ir priimtini.
Emocinė sveikata nėra kažkas, ką galima „sutvarkyti” ir užmiršti. Tai kasdienė praktika, kaip ir dantų valymas ar sveiko maisto valgimas. Bet skirtumas tas, kad šie įgūdžiai liks su jūsų vaiku VISAM gyvenimui. Kai jis bus dvidešimties, trisdešimties, keturiasdešimties – jis vis tiek naudos tuos įrankius, kuriuos išmoko vaikystėje.
Taigi, nuo ko pradėsite? Gal nuo ryto emocinio patikrinimo? O gal nuo dėkingumo detektyvo vakare? Pasirinkite vieną dalyką, kuris jums atrodo pats natūraliausias, ir tiesiog pradėkite. Nebijokite klysti (juk mes švenčiame klaidas, ar ne?), nebijokite atrodyti keistai, nebijokite, kad neišeis iš karto.
Jūsų vaikas nusipelno turėti stiprų emocinį imunitetą. Ne todėl, kad gyvenimas yra lengvas (jis nėra), o būtent todėl, kad gyvenimas yra sudėtingas, netikėtas ir kartais sunkus. Ir geriausias dovanas, kurią galite jam duoti, yra ne apsauga nuo visų problemų, o įrankiai, kaip su tomis problemomis susidoroti.
Taigi, pradėkime šiandien. Ne rytoj, ne pirmadienį, ne nuo Naujų metų. Šiandien. Nes kiekviena diena yra galimybė padėti mūsų vaikams tapti emociškai stipresniais, atsparesniais ir, svarbiausia, laimingesniais žmonėmis. Ir argi ne to mes visi norime?
